Metai su „Vilniaus diena“: įsimintini, ekstravagantiški ir skandalingi

Visus 2012-uosius „Vilniaus dienos“ redakcija dirbo savo skaitytojams. Stengėmės pastebėti ne tik rezonansinius, tačiau ir neskambius, bet kiekvienam vilniečiui reikšmingus įvykius.

Kalbėjome atvirai

2012 m. sausį pasirodė išskirtinis 2011 m. vasarą sostinės centre brutaliai nužudyto advokato ir Vilniaus tarybos nario Sergejaus Novikovo našlės interviu. Daugiau nei pusmetį tylėjusi moteris sutiko „Vilniaus dienos“ skaitytojams atskleisti, ką tomis dienomis išgyveno ji ir trys mirties išskirtos poros vaikai.

Motinos dienos proga pirmą kartą Lietuvos žiniasklaidos istorijoje skaitytojams garsiai buvo prabilta apie ŽIV infekuotų moterų teisę į motinystę.

Kita problema – tautos didvyrių įamžinimo klausimas. Žurnalistams pro akis gegužę neprasprūdo tuomečio sostinės mero Viliaus Navicko ir miesto tarybos nenoras įamžinti Medininkuose nužudytų pareigūnų atminimą. Nors Muitinės departamentas kreipėsi su prašymu – įamžinti žuvusių pareigūnų atminimą jų vardais pavadinant miesto gatves, teigiamo atsakymo sulaukta nebuvo.

Porcija pipirų – valdžiažmogiams

2012 m. skaitytojai turėjo progą susipažinti ir su kitais miesto valdytojų „žygdarbiais“. Primėtėme akmenukų į originaliais, bet beveik niekada neįgyvendinamais sprendimais garsėjančio sostinės mero Artūro Zuoko daržą. Skaitėme mero „gerų darbų“ ataskaitą, kurioje siekiant užpildyti tuščias eilutes buvo paminėtas vandens pilstymas iš čiaupo.

Lankėmės ir pas Vilniaus rajono merę Mariją Rekst – domėjomės, kaip gyvena jos ir jos dukterėčios Liucinos Kotlovskos administruojamas, bet išmintingai Jėzaus Kristaus globon pavestas Vilniaus rajonas.

Kultūros pasaulio žvaigždės

Vilnius – ne tik politinė, tačiau ir kultūrinė Lietuvos sostinė. Tad mieste netrūko tikrai įsimintinų ir svarbių įvykių. Vienas jų – Algirdo Kaušpėdo paskelbimas garbės piliečiu.

„Rugpjūčio 31 d. šiųmetis festivalis Sostinės dienos prasidėjo gražiu akcentu: Katedros aikštėje miesto garbės piliečio vardas suteiktas grupės “Antis„ lyderiui, architektui Algirdui Kaušpėdui“, – reportaže iš įvykio vietos rašė „Vilniaus dienos“ žurnalistai.

Italų režisieriaus Romeo Castellucci spektaklis „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“, įtrauktas į 2012 m. festivalio „Sirenos“ programą, tapo vienu ryškiausių kultūros įvykių. Ir ne tiek dėl paties spektaklio, kiek dėl reakcijų į jį. Ir, tiesą sakant, net ne į jį, o į jo reklamą.

„Kalbame jau ne apie R.Castellucci, o apie tai, kaip Lietuvos teatras gyvens toliau. Bandoma sukurti precedentą, po kurio politikų kišimasis į meno turinį galėtų tapti norma“, – „Vilniaus dienai“ kilusį šaršalą komentavo teatrologė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos doktorantė, Scenos meno kūrėjų asociacijos direktorė Goda Dapšytė.

Ne mažiau dėmesio, tik visai ne tokio kontroversiško, sulaukė ir kitas spektaklis – Oskaro Koršunovo režisuota „Katedra“ pagal Justino Marcinkevičiaus pjesę tuo pačiu pavadinimu.

Į lapkričio 30-ąją įvykusią premjerą bilietai buvo perkami jau prieš kelis mėnesius.

„Vilniaus dienos“ redakcija prisiminė ir nežinomas žvaigždes – nepelnytai užmirštus, tačiau legendomis virsti spėjusius žmones. Lankėmės Ozo kino salėje, kur dirba vienintelis žmogus – Valdemaras Isoda, kuris kaip ir prieš dešimtis metų mažytėje salėje kas vakarą rengia stebuklą – rodo filmus ir svajoja Vilnių paversti pasaulio kinematografijos sostine.

Dėmesio centre – taboras

2012-aisiais „Vilniaus diena“ ne tik informavo vilniečius apie mieste vykstančius renginius, nušvietė sostinės politikos gyvenimą, bet ir skyrė nemažai dėmesio socialinėms temoms.

Dienraščio puslapiuose žurnalistai domėjosi užribio ir sostinės pakraščių gyvenimu. Net keletas straipsnių buvo skirti Vilniaus piktžaizde vadinamam Kirtimų čigonų taborui. Domėjomės čigonų kasdienybe, elektros vagystėmis ir tuo, kodėl nė vienas čigonas nėjo baltuoti per antrąjį Seimo rinkimų turą.

Taip pat žurnalistų dėmesio neišvengė ir dažnai jo pasigendantys Vilnijos gyventojai. Dienraštis reagavo į skaitytojų skambučius, pažindino miestiečius su Trakų, Vilniaus ir Šalčininkų rajonų, Ignalinos krašto, Visagino, Pabradės ir kitų miestų ir miestelių problemomis, kasdienybe.

Lankėmės pas kaimynus

Visą vasarą tyrinėjome sostinės atminimo lentas. Apžvelgti keli šimtai bareljefų, lentelių, paminklų ir statulėlių tapo labiau žinomi kiekvienam iš mūsų. Miestiečiams apie savo Vilnių pasakojo ir čia reziduojantys ambasadoriai, ir eiliniai miestiečiai.

Beveik visus metus lankėmės skirtinguose sostinės mikrorajonuose – šeštadieniniuose „Vilniaus dienos“ numeriuose kartą per mėnesį būdavo specialus priedas, kuriame skaitytojai galėdavo susipažinti su atskirų mikrorajonų aktualijomis, istorija, aktyviais gyventojais.

Lankėmės Naujininkuose, Grigiškėse, Žirmūnuose, Pašilaičiuose, Antakalnyje, Naujojoje Vilnioje, Šiaurės miestelyje ir kituose rajonuose.

Pasaulio pabaigos nesulaukėme

Būta ir kuriozų. Pavyzdžiui, nagrinėjant aukštojo mokslo spragas ir skaičiuojant universitetus, be pagrindinių aukštojo mokslo įstaigų, pavyko suskaičiuoti dar bent kelias dešimtis, vienas jų buvo registruotas Šeškinėje esančioje transformatorinėje.

Su nerimu širdyje kartu su visais gruodžio 21 d. laukėme pasaulio pabaigos – domėjomės, kaip jai ruošiasi atsakingos tarnybos. Tačiau katastrofa neįvyko. Bent jau tą dieną nelaimės nesulaukėme.