Kaune vienuoliktą kartą skelbiama kasmetė nominacija "Tolerancijos žmogus" šiais metais atiteko rašytojui Sigitui Parulskiui, už romaną "Tamsa ir partneriai".

"Aš tikiuosi, kad ši nominacija greitai išnyks arba ji bus pakeista kokia nors kita, nes mes greitai tapsime visi tokie tolerantiški ir geri, kad nebebus ko nominuoti", – į Tolerancijos žmogaus nominacijos paskelbimo ceremoniją susirinkusiems žmonėms sakė S.Parulskis.

Šiemet Tolerancijos žmogus rinktas iš keturių kandidatūrų. Pretendavo politologas Darius Udrys, muzikantas ir kompozitorius Viktoras Diawara, Jurbarko krašto muziejaus darbuotojos Lilija Jakelaitienė ir Adelija Meizeraitienė bei S.Parulskis.

Nominaciją teikiančio Sugiharos fondo "Diplomatai už gyvybę" dėmesio D.Udrys sulaukė už savo nuomonę apie prieštaringai vertinamo karo metų veikėjo Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio palaikų perlaidojimą. V.Diawara pastaruoju metu garsėja ne tik savo kūryba, bet ir kalbomis apie pilietines teises, o L.Jakelaitienė ir A.Meizeraitienė prisidėjo prie filmo kūrimo apie žydų gyvenimą ir holokaustą Jurbarko krašte.

S.Parulskio romane "Tamsa ir partneriai" atskleidžiamas tamsus, lietuvių nepripažįstamas, tačiau istoriniais faktais ir pasakojimais pagrindžiamas mūsų tautos bendradarbiavimas su karo metais žydus šaudžiusiais naciais. Menininkas yra sakęs, kad ši knyga jam padėjo suvokti lietuviško antisemitizmo priežastis.

"Visi argumentai, kad lietuviai žydų nešaudė arba mažai šaudė, kad pelnytai šaudė, nes žydai nusipelnė, tėra mūsų kaltės jausmo dangstymas, mėginimas kaip nors pasiteisinti", – yra sakęs rašytojas.

– Ar dėl savo knygoje aprašytų dalykų nesulaukėte įžeidimų ar kritikos, priekaištų, kad neteisingai interpretuojate istoriją? – paklausėme S.Parulskio.

– Konkrečiai pats nesu sulaukęs, o komentarų internete neskaitau. O šiaip buityje yra ne kartą tekę girdėti, kad visi tie pasakojimai apie žydus šaudžiusius lietuvius – mitai.

– Ar sužinojote ko nors naujo rašydamas šį romaną?

– Be abejo. Reikėjo daug kuo pasidomėti, nes žmogus visko negali žinoti. Tos žinios, kurios visą laiką sklandė mitologiniame rūke, sukonkretėjo. Yra faktai, yra skaičiai, kurie neleidžia abejoti tuo, kas vyko ir kaip vyko. Lietuviai nelabai nori žinoti tai, ką žino. Nesinori gilintis, nes žinojimas yra skaudus, nemalonus. Tiesa dažniausiai yra nemaloni.

– O knyga jus patį pakeitė?

– Negaliu pasakyti. Gal labiau tolerantiškas tapau.

– Ar pakeitė jus kaip rašytoją?

– Kiekviena knyga kažkaip veikia rašytoją. Tai yra abipusis poveikis: rašytojas veikia knygą, o knyga rašytoją. Kiekviena knyga palieka kažkokį pėdsaką. Esu lyginęs knygą su moterimi. Kiekviena moteris, su kuria esi turėjęs ryšių ar santykių, tau palieka kažką. Taip ir knyga.

– Ar jums reikšminga ši nominacija?

– Iš tiesų reikšminga. Dar nesu patekęs į tokią sferą, kuri iš esmės su literatūra nėra labai susijusi. Tai jau peržengia mano pasaulio ribas, o tai man ir svarbu, ir įdomu. Manau, kad tai yra šis tas mano biografijoje.

– Rašydamas galvojote, kad galite pretenduoti į tokią nominaciją?

– Tikrai negalvojau apie tokius dalykus, nes mano knyga nėra kažkoks politinis manifestas ar provokacija. Tai iš tiesų yra meno kūrinys. Tai labai daugiasluoksnis kūrinys. Tikrai nenorėjau, kad knyga būtų įdomi tik todėl, kad susijusi su mažiau tyrinėta ar provokuojančia tema.

– Kiekvieną darbą lydi mažesnis ar didesnis pasitenkinimas. Ar apie šią knygą galite pasakyti: ką norėjau, tą ir parašiau?

– Taip, ką norėjau, tą ir padariau. Galbūt galėjau ir geriau padaryti, jeigu būčiau turėjęs daugiau laiko ir sąlygų. Rašytojas visą laiką dirba keletą darbų, nes negali pragyventi vien iš to romano, kurį jis rašo. Tai kenkia kūrybai, bet ką daryti, visi sunkiai dirba.

Tolerancijos riteriai

Kasmetė Tolerancijos žmogaus nominacija skiriama asmeniui savo veiksmais, viešu pavyzdžiu ar atviru žodžiu stojusiam prieš ksenofobijos ir antisemitizmo, kitaminčių, kitatikių bei kitataučių persekiojimą, pasisakiusiam prieš smurto, prievartos ir radikalizmo apraiškas visuomeniniame Lietuvos gyvenime.

2001 m. Tolerancijos žmogumi tapo reformatų kunigas ir visuomenės veikėjas Tomas Šernas.

2002 m. – teatrologė Irena Veisaitė.

2003 m. – žurnalistas Algimantas Čekuolis.

2004 m. – kino režisierius Saulius Beržinis.

2005 m. – kunigas, brolis pranciškonas Arūnas Peškaitis.

2006 m. – psichologas Robertas Povilaitis.

2007 m. – dainininkė Jurga Šeduikytė.

2008 m. – žurnalistas Mykolas Drunga.

2009 m. – poetas Tomas Venclova.

2010 m. – filosofas Andrius Navickas.

2011 m. – rašytoja Daiva Čepauskaitė.