"Minėjimuose, tremtinių suvažiavimuose lankysiuosi, kol gyva būsiu, kol kojos neš", – sakė Teresė Simonavičienė, Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje vykusiame 1952 m. masinės tremties 60-ųjų metinių minėjime šnekučiuodamasi su kita buvusia tremtine Genovaite Samuoliene.

Moterys buvo įnikusios į prisiminimus. "Mane iš 7 klasės paėmė. Tėtę daktarai buvo išleidę iš ligoninės namo numirti, nes inkstai neveikė. Kareiviai jį, jau buvusį prie mirties, užkėlė ant vežimo, pilno daiktų, ir mus visus išvežė", – pasakojo G.Samuolaitienė ir pridūrė, kad tėvas Sibire vis dėlto atsigavo.

Kita buvusi tremtinė Dona Miliūnaitė sakė, kad bendri išgyvenimai vienija. "Su buvusiais tremtiniais iki šiol labai artimai bendraujame", – sakė moteris, kuri stengiasi nepraleisti nė vieno tremčių minėjimo.

Vos užkalbinta, rankinėje ji iškart surado lapelį, kuriame buvo atšviesta dalis Irkutsko srities žemėlapio. "Štai čia mes gyvenome, – bakstelėjo pirštu į Taljanų gyvenvietę. – Aš ir nuotraukų turiu." Ji išsitraukė kelias fotografijas su žaliuojančiu peizažu ir mažyčiais nameliais tolumoje.

D.Miliūnaitei, važiuojant tremtinių traukiniu į Irkutską, tuomet suėjo treji. Dovanų ji gavo skylutę vagono sienoje, kad galėtų stebėti besikeičiančius vaizdus. "Tėtis išgręžė", – atsiminimais dalijosi moteris. Jos seseriai priverstinė kelionė į Rusijos gilumą buvo ir povestuvinė kelionė, nes buvo ką tik ištekėjusi.

"Toje gyvenvietėje gyveno daugiau kaip 1 300 lietuvių. Kai kurie ten gimusieji lietuviai rusiškai taip ir neišmoko", – pasakojo D.Miliūnaitė.

Gedulo ir vilties diena vakar Kaune paminėta ne tik renginiu prie Laisvės paminklo ir Nežinomo kareivio kapo, bet ir šv.Mišiomis, susikaupimo valandėle Petrašiūnų kapinėse, įvairiais koncertais, parodomis. Gėlių padėtos ir Kauno geležinkelio stoties perone.