Lietuvoje jų – vos keli tūkstančiai. Daugelis nebemoka protėvių kalbos, o į būrį susirenka tik per retas šventes. Vis dėlto mūsų šalies totoriai nepamiršta savo tradicijų ir stengiasi palaikyti ryšį su tautiečiais už Lietuvos ribų.

Rinata Ibragimova – viena iš jų. Mergina gimė ir užaugo Lietuvoje, tad laiko save tikra vietos gyventoja, tačiau ir totorių papročių svetimais nelaiko. Jos tėtis totorius, ji dalyvauja totorių šventėse, vieši pas gimines Tatarstane (buvusioje Totorijoje). Tačiau nesimokė totorių kalbos, baigė lietuvių mokyklą, universitetą, gyvena tarp lietuvių.

– Negyveni tarp totorių, tačiau tradicijų nepamiršti. Ką tau reiškia totoriškos tradicijos? Kiek tau jos svarbios? – paklausėme Rinatos.

– Šeimoje esame įpratę derinti kelių tautų tradicijas bei vertybes. Negalėčiau išskirti tik totoriškų ar lietuviškų. Dažniausiai minime kelių tautų nacionalines šventes: lietuviškas ir slaviškas Kalėdas bei Velykas, dažnai švenčiame ir totorišką sabantujų, ne kartą dalyvavome Lietuvoje rengiamose totorių sueigose, taip pat šventėme tėčio gimtinėje Tatarstane. Iš tikrųjų totoriškų tradicijų laikomės nedažnai, bet stengiamės jų neužmiršti.

– O kas puoselėja totoriškas tradicijas jūsų šeimoje?

– Tėtis. Jis, kažkada atvykęs gyventi į Lietuvą iš Totorijos, nemažai jų parsivežė, neužmiršo ir pritaikė mūsų šeimoje. Daugiausia tai kulinarinis paveldas. Dažnai namuose gaminame totoriškus patiekalus, tėtis – pirmiausia. Mėgstame pasikviesti svečių ir pavaišinti skania bei sočia totoriška vakariene.

Mūsų draugai ir kaimynai "užsimena", jog seniai ragavo totoriškų vaišių. Ir nors totorių virtuvė nėra labai sveika – daug miltų, bulvių, mėsos viename patiekale, dažnai pasilepiname šiuo maistu.

Firminis mūsų šeimos meniu – tai totoriška sriuba, vadinama lapša, avienos, jautienos sultinys su bulvėmis ir namų gamybos makaronais, taip pat ir bylyšas – sviestinės tešlos pyragas, kurio viduje jautiena arba aviena su bulvėmis ir prieskoniais. Desertui gaminame šiak šiak, tai saldūs traškūs pyragėliai, aplieti medumi. Aš pati labiausiai mėgstu pyšpyšmiakus, tai – mini bylyšai, mielinės tešlos pyragėliai su mėsa. Tačiau juos pagaminti daug vargo, todėl retai juos valgome.

Dar vienas palikimas – totoriška pirtis, statyta paties tėčio, kuri pasižymi ypatinga drėgme ir dideliu karščiu, panaši į turkišką pirtį.

– Neišsižadi totoriškų tradicijų, tačiau ar laikai save tikra totore?

– Na, galima įvairiai žvelgti į šį klausimą. Vieniems tautiškumą lemia kraujo ryšys, kitiems kalba. Aš manau, kad šaknys čia visgi nėra svarbiausia. Ko gero, svarbiau yra tai, kur gyveni ir su kokiais žmonėmis bendrauji. Man pačiai, tokios daugiaspalvės šeimos vaikui, kur tėtis – totorius, o mama turi rusiškų, lietuviškų bei vokiškų šankų, labai sunku save priskirti kokiai nors tautybei. Negalėčiau šimtu procentų teigti, kad jaučiuosi esanti totorė. Pagal pasą esu lietuvė, nors nesijaučiu ir tikra lietuve. Be to, žmonės dažnai pastebi, jog esu nelietuviško veido, turiu nemažai rytietiškų bruožų. Gyvendamas toli nuo Totorijos negali būti toks kaip jie.

– O kokie yra jie – Totorijos totoriai? Juk ne kartą ten lankeisi, gal galėtum pasakyti, kokie jų elgesio bruožai tave stebina, kuo jis skiriasi nuo vietos totorių?

– Kiekvieną kartą lankydami gimines Totorijoje pastebėjome, kad su savimi reikia atsivežti dydžiu didesnių drabužių. Jų svetingumas – neužmirštamas. Užėjus aplankyti artimųjų, privalu pasilikti ilgesniam laikui. Stalas lūžta nuo užkandžių, įvairiausių patiekalų, kiekvieno reikia paragauti. Jei nevalgai, namų šeimininkai gali ir įsižeisti, nebebendrauti. Jie tai traktuoja kaip namų negerbimą. Neretai tenka likti ir nakvynės, atsisakius kyla ir barnių. Išvažiuojant pridedamas pilnas krepšelis lauktuvių: pyragų, pyragaičių, uogienių, marinuotų grybų, paprikų. Jie nelabai supranta, ypač kaime, kad mūsų bagažas ribotas. Tačiau per tiek metų nebesileidžiame į diskusijas, imame viską, ką duoda.

– Ar gali palyginti Lietuvos ir Totorijos totorių papročius?

– Turiu pasakyti, kad mano dar vaikystėje įgytos žinios apie Totorijoje ir Lietuvoje gyvenančių totorių tradicijas nemažai skiriasi. Iš tikrųjų tėčio gimtinėje nėra tekę ragauti nė vieno Lietuvos totorių kulinarinio paveldo patiekalo – nei koldūnų, nei plovo, nei šimtalapio. Bet tai normalu. Juk daugiau nei prieš 600 metų Vytauto Didžiojo pakviestų totorių papročiai bei vertybės kito, asimiliavosi, prisitaikė prie kitų tautybių.

– O su vietos totoriais ar tenka bendrauti ne per šventes? Gal dalyvaujate bendruomenės veikloje?

– Su tėčiu buvome įsirašę į totorių bendruomenę, bet po kelerių metų toks bendravimas nutrūko. Dabar su jais susitinkame totorių organizuojamose šventėse, pasikalbame, aptariame problemas. Savo artimųjų būryje turime nemažai totorių kilmės draugų, su jais dažnai kartu leidžiame laiką. Net nesistengiant, savaime pradedama kalbėti apie totoriškas vertybes, nepastebint, kad jos iš tikrųjų totoriškos.

– O kalba? Juk vienu tautos bruožų laikoma gimtoji kalba. Ar šeimoje kalbatės totoriškai?

– Tikrai ne. Tėtis tikrai moka, supranta, o kai nuvažiuojame į Tatarstaną, tai ir prabyla. Aš pati moku tik kelis žodžius, o nuvažiavusi ten po kurio laiko imu geriau suprasti. Mano seneliai dažnai į mane kreipiasi totoriškai, šitaip juokauja, kad aš nesuprantu ir nemoku. Žinau, kad mano giminaičiai, gyvenantys Tatarstane, tikrai moka, jiems totorių kalba privaloma mokykloje. Dažnai girdžiu ir šeimas, tarpusavyje bendraujančias totoriškai. Mačiau, yra ir vietinė televizija, transliuojanti totorių kalba. Dalyvaudama Lietuvoje vykstančiose totorių dienose ne kartą girdėjau vietinius, kalbančius totoriškai. Buvo gražu pasižiūrėti, kaip maži totoriukai bendrauja sava kalba. Pagirtina, kad po tiek metų kalba liko neužmiršta.

– Esi ištekėjusi, turi vaiką. Ar planuoji savo naujoje šeimoje puoselėti totoriškas tradicijas?

– Ir taip, ir ne. Nei savo vaikui, nei vyrui totoriškų papročių neperšu, tačiau žadu juos nusivežti į Totoriją, supažindinti su giminėmis, aprodyti kraštą ir supažindinti su papročiais, pavaišinti vietos patiekalais. Manau, tai bus geriausias būdas parodyti jiems tikrąjį totorių paveldą.