Buvę šimtmečiai – smulkmena, šių laikų diena – pinigai

Piktinasi, bet prisitaiko

Nekilnojamojo turto vystytojas X anksčiau Vilniaus senamiestyje projektų nevykdė, todėl prievolė organizuoti privalomus archeologinius tyrimus įmonei buvo nauja patirtis. Labiausiai nustebino, kad tokius tyrimus atliekančių bendrovių siūlomos kainos skyrėsi net iki 2 kartų ir buvo išties įspūdingos. Pasirodo, metinė tokių bendrovių apyvarta siekia net iki milijono eurų. Aišku, po derybų buvo pasirinkta ta įmonė, kuri darbus atliks greičiausiai ir pigiausiai, bet atskleisti konkrečius skaičius vystytojo atstovas atsisakė, mat darbų kaina – konfidenciali.

Susizgribęs, kad informacija renkama "Vilniaus dienos" publikacijai, jis prašė neviešinti nei jo paties vadovaujamos, nei kasinėjimus vykdžiusios bendrovės pavadinimų, kol archeologinių tyrimų rezultatai neįvertinti Kultūros paveldo departamento (KPD) komisijoje.

"Tikrai nenoriu sau prisivirti košės, nes nuo to vertinimo labai daug kas priklauso, – teigė verslininkas. – Nors mes viską darėme pagal departamento išduotus dokumentus, buvo ir žvalgomieji tyrimai, bet žinau, kad visokių variantų toje ekspertų komisijoje būna. Gali pareikalauti ir papildomų tyrimų, o tai reiškia sugaištą laiką ir pinigus. Kitas dalykas, jeigu mums leistų tą tyrimų vietą užpilti gruntu. Kai viskas paaiškės, galbūt po kelių mėnesių galėsiu papasakoti daugiau."

Į elektroniniu paštu išsiųstą "Vilniaus dienos" siūlymą išreikšti nuomonę apie archeologinių tyrimų prievolę, vertinimą ir kainas jokio atsakymo nepateikė ir viena didžiausių šalyje nekilnojamojo turto vystymo bendrovių, projektus vykdanti ir sostinės senamiestyje.

Smulkaus statybų verslo atstovas, daugiausia dirbantis pajūryje, dėl KPD valdininkų piktnaudžiavimo jiems suteiktomis galiomis sutiko kalbėti irgi tik gavęs pažadą, kad straipsnyje nebus viešinama jo pavardė.

"Privalomus tyrimus reikalaujama atlikti ne tik ten, kur pripažinta kultūros paveldo teritorija, bet ir apsaugos zonoje. Teko susidurti, kai archeologinius kasinėjimus nurodė daryti paprastame lauke, nes, matote, yra tikimybė, kad gali būti kokių nors istorinių radinių. Valdininkai gali bet kur tą tikimybę sugalvoti, ir dar pasufleruoja, kas kasinėjimus atliks "greitai ir nebrangiai", – liejo apmaudą pašnekovas, norėjęs likti anonimu, mat pajūryje dar turi keletą sklypų, kuriuose ketina keisti žemės paskirtį ir imtis statybų.

Labiausiai pribloškė žinomo archeologo, atlikusio detaliuosius archeologinius tyrimus ne viename žymiame Vilniaus senamiesčio objekte, prašymas neviešinti jo pavardės. Specialistas papasakojo apie KPD valdininkų manipuliacijas konkrečiame projekte ir patirtą spaudimą. Visgi, anot jo, ir dalis paveldosaugininkų, tiek dirbančių savivaldybėje, tiek KPD, taip pat yra savotiški įkaitai: "Jiems nuleidžia "iš viršaus", kad kažkur reikia sustabdyti darbus, ir valdininkai turi verstis per galvą, kad surastų priežastį, kaip tuos darbus sustabdyti. Ir atvirkščiai – jeigu projektas stumiamas "iš viršaus", kad ir su pažeidimais, reikia žūtbūt rasti būdus, kaip atsikratyti visų įmanomų kliūčių. O ką jiems daryti – darbo vietą visi saugo."

Sistema įsiurbia visus

Filosofo, humanitarinių mokslų daktaro Vytauto Rubavičiaus nestebina, kad žmonės, net ir iškilūs savų sričių žinovai, vis dažniau renkasi tylėjimo įžadus ir viešai reikšti savo nuomonę vengia.

"Mūsų visuomenė labai išsisluoksniavusi, ir tie sluoksniai labai skiriasi. Valdininkija irgi išsisluoksniavusi pagal turimus priežiūros instrumentus. Iš esmės tie priežiūros instrumentai – patikrinimai, privalomieji nurodymai, parašai, leidimai yra tapę valdininkų pasipelnymo priemonėmis, – mano pašnekovas. – Ne išimtis ir paveldosaugininkai. Vieni yra mažesni, kiti – svarbesni, bet visi supranta, kaip veikia sistema. Susiformavę mechanizmai, santykiai, kas ką pažįsta, gali gauti visus leidimus. Dabar Vilniuje vykdomas tankinimo planas, investuotojai yra valdžios garbinami, tai stengiasi net į senamiestį įkišti pigius "stiklainius". Daugelis naujai ten dygstančių pastatų – ne architektūra, o tiesiog konstrukcijos, apvilktos stiklinėmis ar kitokiomis medžiagomis. Ir tokiems išduodami statybos leidimai, suderinti ir su paveldosauga! O sąžiningas tikrintojas niekada negali žinoti, ar pinigai už leidimus nėra nuplaukę kažkur "aukščiau", ir jis, pernelyg giliai kišdamas savo nosį, negaus smarkaus sprigto."

Dabar Vilniuje vykdomas tankinimo planas, investuotojai yra valdžios garbinami, tai stengiasi net į senamiestį įkišti pigius "stiklainius".

Pasak V.Rubavičiaus, jam savo akimis yra tekę matyti, kaip senamiestyje statybininkai vieną dieną atkasė senovinės degimo krosnies liekanas, o kitą dieną jos jau buvo užverstos žemėmis. Todėl ir kyla įtarimų, ar ten apskritai kokie nors archeologiniai tyrimai buvo atlikti, gal tik popieriniai. Mat verslo rūpestis – kuo pigiau pastatyti ir kuo brangiau parduoti, o prisiimti papildomų išlaidų, pavyzdžiui, už archeologinius tyrimus, verslininkai nenusiteikę.

"Archeologija irgi paversta verslu – apgailestavo filosofas. – Savi užsakovai, savi įkainiai už leidimus, darbų greitį ir sėkmingą užbaigimą. O jeigu tyrimų metu bus aptikta kažkas vertingo, statyba sustos, atsiras apsaugos, projekto keitimo būtinumas. Bet kuris verslininkas supranta, kad gali kilti naujų išlaidų banga, ir stengiasi to išvengti. Paprasčiau viską labai greitai išgriauti ir išvežti arba nusipirkti specialistų pagalbą. O šie irgi nori uždirbti. Ranka ranką plauna, taigi, ir liežuvį verčiau laikyti už dantų. Juolab kad iš to kalbėjimo, iš tos kritikos kyla rizika netekti darbų, užsakymų arba tapti balta varna, su kuria niekas nebendraus. Visi turi šeimas, turi paskolas ir nerizikuoja. Matome, kad nauji namai kyla, ir jų vis daugiau, vadinasi, sistema veikia ir visi jos sraigteliai prisitaiko, kaip iš tos sistemos išpešti naudos ir sau. Štai kur mūsų valstybė nusirito."