Sostinės taryba dar šį mėnesį gali nuspręsti vieną gatvių pavadinti šv. Brunono Bonifaco vardu. Tačiau kai kurių politikų manymu, prieš tūkstantį metų Lietuvoje nužudytas ir taip mūsų šalies vardą į istoriją įrašęs vienuolis nenusipelnė tokios garbės.
Brunonas lygu Stalinas?
Pagal sostinės savivaldybės tarybai teikiamą projektą Brunono vardas tektų šiuo metu bevardei gatvelei šalia Kalnų parko, besiribojančiai su T.Kosciuškos gatve. Sprendimas gali būti priimtas jau liepos 15 d., paskutiniame tarybos posėdyje prieš vasaros atostogas.
Tačiau sprendimas tikrai nebus vienbalsis. Štai Vilniaus miesto mero pavaduotojas Vidmantas Martikonis, siekiantis vieną sostinės gatvių pavadinti Brunonui galvą nukirtusio kunigaikščio Zabedeno vardu, žodžių į vatą nevynioja. Jo manymu, Brunonas mūsų šaliai nusipelnė tiek pat, kiek, pavyzdžiui, Josifas Stalinas.
"Brunonas yra kaip plėšikas, kaip svetimos kultūros ir ideologijos nešėjas. Tai buvo kryžiuotis, kurio kolegos, anūkai ir pan. paskui degino Lietuvos kraštą. Galėtume tada ir Stalino vardu vadinti, – "Vilniaus dienai" pyktį liejo V.Martikonis. – Galbūt tokie palyginimai radikalūs, bet kitaip dėmesio neatkreipsi – iš esmės tai tas pats."
Pasak jo, jeigu Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio proga Brunonui teks gatvė Vilniaus centre, tai bus "įžeidimas mūsų protėviams ir mūsų krašto gynėjams". Esą jeigu kas nors labai nori Brunono gatvės, tai galima padaryti po pusmečio, bet ne dabar, švenčiant istorinę sukaktį.
Zabedenas vietoj Lenino
Sostinės mero pavaduotojas ypač apgailestauja, kad priėmus sprendimą dėl Brunono gatvės, planus vienai gatvių suteikti Zabedeno vardą tektų atidėti neribotą laiką. Mat sostinės centre beveik nėra laisvų gatvių, kurias būtų galima pervadinti be didesnio vargo ar nesukeliant nepatogumų aplinkinių namų gyventojams.
"Kaip tik manau, kad Zabedenas buvo savo krašto gynėjas, ir jis yra labiau nusipelnęs. Jeigu Zabedenas nebūtų to Brunono "nubambasinęs", gal ir tos Lietuvos dabar nebūtų", – savo favoritą gynė V.Martikonis.
Idėjos įamžinti Brunono budelį politikas neatsisako. Anot jo, Zabedenui, pavyzdžiui, būtų galima pastatyti paminklą Lukiškių aikštėje. Ten, kur dar prieš 20 metų stovėjo paminklas Leninui. Tiesa, kaip sukurti paminklą kunigaikščiui, kurio atvaizdo nėra jokiuose metraščiuose, V.Martikonis dar nesugalvojo.
Kaltina ir Bažnyčią
Pašnekovo teigimu, yra keletas suinteresuotų šalių, kurios stengiasi gatvę šalia Kalnų parko Brunono vardu pavadinti kuo greičiau. "Tai yra, sakyčiau, netgi politinis ėjimas, ir tai yra labai negerai", – pabrėžė V.Martikonis.
Tarp pagrindinių Brunono gatvės idėjos propaguotojų politikas įvardija ir Bažnyčią. "Žinau, iš kur tas spaudimas eina. Bažnytinis spaudimas yra, sakyčiau, kryptingas. Krikščioniška bažnyčia labai nori "suženyti" Lietuvos tūkstantmetį būtent su ja (krikščionybe – red. past.). Iš tikrųjų taip nebuvo, tai yra valstybės įžeidimas", – dvasininkams aštrių žodžių negailėjo V.Martikonis.
"Yra bent šimtas asmenų, kurie ne mažiau nusipelnę Lietuvai ir verti atminimo pavadinant gatves jų vardais", – paskutinį akmenį į Brunono daržą paleido V.Martikonis.
Brunonas – viduramžių garsenybė. O kas tas Zabedenas?
Šv. Brunonas (visas vardas – Brunonas Bonifacas Kverfurtietis) Katalikų bažnyčios paskelbtas kankiniu už tikėjimą. Lietuvoje galvą padėjęs dvasininkas yra antrasis Vilniaus arkivyskupijos globėjas.
Apie 974 m. didikų šeimoje gimęs dvasininkas tuometėje Šventosios Romos imperijoje buvo tikrai įtakingas. Vienuolis benediktinas buvo imperatoriaus kapelionas, misijų arkivyskupas, imperatorių Otono III ir Henriko II politikos vykdytojas.
Jo kelionė į Lietuvos žemes viduramžių metraščiuose minima kaip kilnus žygis dėl Kristaus. "Dvyliktaisiais savo atsivertimo ir garbingo gyvenimo metais, keliaudamas į Prūsiją, jis stengėsi tuos nederlingus laukus dieviška sėkla apvaisinti; bet erškėčiais apžėlusios laukinės žemės jis negalėjo lengvai apdirbti", – rašoma Merzeburgo vyskupo Titmaro kronikoje.
Tačiau žinomiausias ir Lietuvai svarbiausias Brunono žygių aprašymas – keletas sakinių apie jo mirtį. "1009 metais šventasis Brunonas, kuris vadinamas Bonifacijus, arkivyskupas ir vienuolis, antrais savo atsivertimo metais, Rusios ir Lietuvos pasienyje pagonių trenktas į galvą, su 18 saviškių kovo 9 dieną nukeliavo į dangų", – taip Kvedlinburgo analuose pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas.
Beje, Lietuvos vardas pirmą kartą galėjo būti paminėtas šešeriais metais anksčiau. Mat Brunonas 1003 m. ketino keliauti į Lenkiją ir ten skleisti krikščionių tikėjimą, o paskui – į Prūsiją. Tačiau dėl istorinių aplinkybių vienuolio krikšto misija pasuko kita kryptimi. Užuot patraukęs Lietuvos link, jis nukeliavo skleisti tikėjimo į Vengriją. Tačiau jo misija nenusisekė.
Brunonas, vykdydamas krikšto misijas, ne kartą vaikščiojo peilio ašmenimis. Štai 1008 m. pradžioje jis pateko į nedidelės pečengų tautos nelaisvę, tačiau tais pačiais metais sugebėjo pakrikštyti 30 savo kalintojų ir jiems paskirti katalikų vyskupą.
Brunonas puikiai sutarė su Lenkijos karaliumi Boleslovu Narsiuoju. Šis vienuolį ir palaidojo po jo paskutinės misijos.
O apie Zabedeną žinoma labai nedaug – tik tiek, kad jis buvo kunigaikščio Netimero brolis, nukirtęs Brunonui galvą ir įmetęs ją į Aistros upę.
Naujausi komentarai