Kaune atidengtas paminklas vienam žinomiausių tarpukario Lietuvos kariuomenės atstovų Povilui Plechavičiui. Iškilmingo renginio dalyviai sakė, kad įamžintas brigados generolo atminimas – atsakas menkinantiesiems jo nuopelnus.

"Jei ne principinga P.Plechavičiaus ir jo bendražygių pozicija 1926 m. valstybinio perversmo metu, tai gal dabar jau nemokėtume nė lietuviškai kalbėti, nes galėjome uždusti "draugiškame" didžiojo kaimyno glėbyje", – šeštadienį renginyje Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje sakė vienas paminklo P.Plechavičiui statybos organizatorių Kazys Giedraitis.

Buvęs plechavičiukas – taip ligi šiol vadinami Vietinės rinktinės kariai – dimisijos kapitonas K.Giedraitis sakė, kad ištikimybę tėvynei generolas įrodė ir 1944 m. pradžioje, kai po jo istorinės kalbos per radiją į Vietinę rinktinę per keturias dienas susirinko 20 tūkst. vyrų, kurie stojo į nuožmią kovą su vidaus ir užsienio priešais Lietuvos teritorijoje.
"Tik po to, kai naciai mėgino įtraukti mūsų karius į SS dalinius, jie pasitraukė į miškus ir buvo vieni pirmųjų partizanų. Kiti, kuriuos sugavo vokiečiai, buvo sušaudyti, pusketvirto tūkstančio išvežta į Vokietiją. Nepaisant netekčių, generolo puoselėta savanorystės ir ištikimybės tėvynės laisvei idėja gyva iki šiol. Tad šis paminklas P.Plechavičiui mums brangesnis už auksą", – jaudindamasis kalbėjo K.Giedraitis.

Likusiems gyviems plechavičiukams, kurie iš savo pensijų paminklo statybai paaukojo apie 70 tūkst. Lt, Kauno miesto savivaldybei (tai bene vienintelė valdžios institucija, realiais darbais parėmusi paminklo statybą), ir visiems, suvienytiems savanoriškumo ir patriotizmo dvasios, P.Plechavičiaus giminių vardu padėkojo generolo brolio Aleksandro dukra Alina Plechavičiūtė-Veigel.

Paminklo (skulptorius Juozas Šlivinskas, architektas Kęstutis Linkus) papėdėje buvo išpilta saujelė žemių nuo J.Plechavičiaus kapo Čikagos šv.Kazimiero kapinėse.