Apie A. Boso namo skandalą: pirmakursis architektūros studentas žino, kad tai nėra galima Lietuvoje

Daugiau apie tai pasakojo aplinkos ministras Simonas Gentvilas. 

– Aš tai matau, kaip įstatymų nežinojimą. A. Bosas, žmogus, kuris buvo tuo metu Aplinkos komiteto pirmininkas, kuris nusipirko mišką ir kažkaip susiveikė sau leidimą statyti jame namą. Tiek savininkas A. Bosas, tiek bet koks savivaldybės ekspertas žino, kad Lietuvoje miškuose jokia statyba negalima, išskyrus geležinkelius ir karinius poligonus.  

– Jūs sakote, kad galėjo būti kažkoks nesąžiningas žaidimas šiuo klausimu. Leidimą išdavė savivaldybė, yra konkretus specialistas, kuris dar dirba toje rajono savivaldybėje ir dabar savivaldybė už tai susimoka – griovimo darbus. Visuomenės požiūriu atrodo, kad vyksta teisingumas, niekas negali statyti namų miške ir tas namas dabar yra griaunamas, bet visi rajono gyventojai iš esmės susimeta už šį griovimą. Ar čia yra teisingumas? 

– Teisingumas yra, kad tas namas neturi būti miške. Lietuvoje miškuose namai nestatomi, tą tikrai turėjo žinoti ir A. Bosas, nes jis buvo tuometinis Aplinkos komiteto pirmininkas. Tą patį pasisako ir teismo nutartis, kad tokias pareigas užimantis asmuo turėjo žinoti įstatymus ir net neprašyti leidimo. Kur yra statytojo atsakomybė, projektuotojo atsakomybė, o trečioje eilėje yra savivaldybės darbuotojų atsakomybė. A. Bosas iš valstybės bandė prisiteisti 800 tūkst. už turto sugadinimą, bet teismai atmetė šiuos skundus ir paliko tik griovimo kaštus dalinai kompensuoti valstybei ne fizinio asmens nuostolius. 

Jeigu yra konkretūs darbuotojai, tai Vilniaus rajono savivaldybė turi galimybę regreso tvarka reikalauti atsakomybės iš šių darbuotojų.

– 90 proc. griovimo kaštų yra savivaldybės atsakomybėje ir tai yra nemaži pinigai. Ar tai yra kiekvienu tokiu panašu atveju? Mes girdime nemažai tokių rezonansinių statybų, kur vienas ar kitas namas atsiduria kažkokioje gražesnėje vietoje ir po to jis turi būti nugriaunamas. Ar taip yra kiekvienu atveju? Savivaldybė susimoka už tą griovimą?

– Įvairiai, kaip ir su nepelnytai į kalėjimus pasodintais asmenimis, kuriuos Europos Žmogaus Teisių Teismas išteisina, valstybė moka kompensacijas. Tai yra negrąžinamas laikas, fizinio asmens tragedija, kai valstybė padaro klaidas jo atžvilgiu.  

Čia yra turto savininkas, kuris pasistatė namą, kuris neturėjo būti pastatytas. Jam yra nuostoliai dėl to, kad jis daug investavo ir nieko už tai iš valstybės neatgauna. Visi jo nuostoliai yra iš esmės dėl to, kad jis praranda turtą, o Vilniaus savivaldybė turi teisę ieškoti atsakomybės iš atsakingų darbuotojų. Jeigu yra konkretūs darbuotojai, tai Vilniaus rajono savivaldybė turi galimybę regreso tvarka reikalauti atsakomybės iš šių darbuotojų.  

Viešojo administravimo institucijos gali drausti savo atsakingus sprendimus priimančius biurokratus, valstybės tarnautojus dėl sprendimų, nes nei vienam inspektoriui nėra lengva eiti ir pasirašinėti dokumentus. Jeigu bus baimė niekur neduoti statybos leidimų, tai iš esmės statybos sustos, Vilniaus rajono savivaldybės 2006–2008 metų vadovų klaidos, kurios turi būti įvertintos jau po šešiolikos metų. 

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Tuomet atsitiks tokia situacija, kad tą laiką, kai reikės padėti kažkokį parašą ant statybų leidimo ar kažkokio kito dokumento, kuris kels kažkokių klausimų ir nebūtinai bus tiek daug abejonių, niekas nenorės to daryti. Niekas nenorės bent menkiausios rizikos, žinodamas, kad net ir po kelių dešimtmečių gali būti kažkokie teismai, ir tada žmogui galimai gali būti priteisiami šimtai tūkstančių eurų. Tai yra milžiniški pinigai bet kokiam valstybės ar savivaldybės tarnautojui. 

– Aplinkos ministerijoje kertiniai žmonės, valdžios institucijos ar departamente, ar Nacionalinėje žemės tarnyboje turi civilinį draudimą. Tai reiškia, kad darbuotojas yra saugus dėl savo sprendimų tol, kol neįrodyta tyčia. Korupcija, faktinis neteisėtos veiklos žinojimas ir jos dangstymas. Mes draudžiame darbuotojus civiliniu draudimu dėl jų blogų sprendimų, nes tiek privačiame versle, tiek šeimos gyvenime, tiek viešajame sektoriuje būna klaidos. Kai kalbame apie A. Boso atvejį, man atrodo, buvo 2008 metai, pastatas pastatytas miške, kur turėjai labai stipriai užsimerkti, kaip Vilniaus rajono savivaldybės darbuotojas ir nematyti tų dalykų.

Ar tu šiandien politikas, rytoj verslininkas, tau įstatymai yra tie patys.

– Ar jūs dabar sakote, kad savivaldybė turėtų iš tikrųjų kreiptis į teismą ir  bandyti išieškoti iš konkretaus asmens, kuris padėjo parašą? 

– Tai yra jų teisė ir jie gali naudotis. Patikėkite, statybos miško paskirties žemėje yra akivaizdus pažeidimas, kurį pirmakursis architektūros studentas žino, kad tai nėra galima Lietuvoje. Kai tai padaro tuometinis įtakingas Seimo narys, komiteto pirmininkas, aš kalbu tik apie prielaidas, bet savivaldybė turi teisę reikalauti atsakomybės ir iš tų darbuotojų. 

– Kokios išvados gali būti padarytos iš visos šios istorijos, kuri dar nesibaigė? Dar yra ne vienas teisminis procesas, kuris vyksta ir savivaldybė nori perskaičiuoti tuos griovimo kaštus, bet ar jau galima daryti kažkokias išvadas? 

– Aš manau, kad teisingumas triumfuoja. Jeigu žiūrėsime 16 metų atgal, kažkas matė, kaip miško paskirties žemėje įtakingas politikas, Darbo partijos narys pasistatė miške didelę sodybą. Šiandien teisingumas traktuoja, kad negali būti aukštesnių žmonių virš įstatymo. Ar tu šiandien politikas, rytoj verslininkas, tau įstatymai yra tie patys. Jo troba griuvo, ir tai yra teisingumo triumfas. Dabar yra nuostoliai, jie turi būti kompensuoti. Klausimas, kas tuos nuostolius kompensuos, Vilniaus rajono savivaldybė turi įvairių galimybių – ieškoti regreso, projektuotojo atsakomybės ir taip toliau.