Šokio teatro „Low Air“ įkūrėjai: kiekvienas iš mūsų esame neįkainojami patirties archyvai

Urbanistinio šokio profesionaliojoje šokio scenoje Lietuvoje pionieriai, šokėjai ir choreografai Airida Gudaitė (A.G.) ir Laurynas Žakevičius (L.Ž.), 2011 m. pristatę pirmą šokio spektaklį „Feel-Link“, tuomet dviejų žmonių vidinius išgyvenimus scenoje bandė priartinti prie jaunosios kartos šokio vertybių, o dabar pirmąjį savo šokio teatro jubiliejų pasitinka (ne tik) paaugliams skirtu šokio spektakliu „Me Two / Savoj krūvoj“, kurio premjera vyko rugpjūčio 25–26 d. kultūros komplekso „Sodas 2123“ galerijoje „Atletika“. Gruodį šis spektaklis bus pristatytas Kanų šokio festivalyje „Festival de Danse de Cannes“, specialioje, inovatyvius Europos choreografus pristatančioje „Plateforme Studiotrade” festivalio programoje. Apie šį porą metų brandintą kūrinį bei pastarąjį dešimtmetį scenoje ir pasikalbėjome su spektaklio „Me Two / Savoj krūvoj“ choreografe A.Gudaite ir prodiuseriu L.Žakevičiumi. Pasak jau daugiau nei du dešimtmečius ne tik kuriančios, bet ir vaikų bei paauglių pedagogika užsiimančios A.Gudaitės, naujasis spektaklis – tarsi paauglių balsas, kurio taip trūko karantino metu, kai jauno žmogaus problemos pranyko informacijos sraute.

– Kodėl jus sudomino paaugliai? Ar tai ilgametės pedagoginės patirties rezultatas, ar yra ir kitų priežasčių?

A.G.: Dirbdamas su jaunimu negali nesidomėti paauglystės laikotarpio aktualijomis. Man įdomi ta kaita žmoguje, pereinamasis laikotarpis iš vaikystės į suaugusiųjų pasirinkimus. Panašu, kad kiekviena karta vis drąsesnė, vis atviresnė. Man įdomus tas intensyvumas, savojo autonomiškumo, identiteto paieškos, naivumas, drovumas, tyla, nuoširdumas, drąsa veikti, išreikšti save, savo nuomonę, maištas ir prieštaravimai. Įdomios jų mažos istorijos iš šių dienų mokyklos, pasakojimai apie santykius su draugais ir tėvais, kurie kaip atšvaitas atspindi mūsų visuomenės problemas. Man jaunimas yra ne ateitis, o dabartis, kurią norisi įgalinti veikti, reikšti savo pažiūras jau šiandien. Kartais jaučiu jų pasyvumą, gal dėl baimės ar gėdos klysti, man atrodo, kad paaugliams reikalingas suaugusiųjų palaikymas ir pripažinimas, kad viskas su jais gerai.

L.Ž.: Paauglystės periodas kelia labai daug prisiminimų, nes tuo laikotarpiu visų mūsų gyvenimuose įvyksta itin daug. Dažnai tai pirmieji eksperimentai, savęs kvestionavimas, autoritetų paieškos. Prisimindamas savo paauglystę suprantu, kad tuo periodu man buvo itin svarbi draugų kompanija – sava krūva. Jų dėka gana stipriai pakoregavau savo pasirinkimus ir žengiau socialiai atsakingesniu ir įdomesniu keliu, pradėjau šokti breiką.

V. Jokūbausko nuotr.

Darbas su šiais paaugliais išskirtinis tuo, kad mes, kaip trupė, norime jiems atskleisti kultūros ir šokio suteikiamų galimybių spektrą. Siekiame tapti tramplinu jų, kaip šokėjų, kelyje. Atėjo laikas svajones ir kalbas paversti darbais. Naujajame spektaklyje kaip „Low Air“ trupės dalį pristatysime dvylika nepaprastų šokėjų. Užaugo nauja karta, ir labai tikimės, kad didžioji jų dalis papildys „Low Air“ trupę, o kartu – ir Lietuvos profesionalių šokėjų gretas. Keturi „Me Two / Savoj krūvoj“ šokėjai jau žengė pirmuosius žingsnius, pasirinkdami šokio studijas Amsterdame ir Vilniuje dar kūrybinio proceso metu.

– Ar gerai suprantu, kad tokiu daugeliui sudėtingu periodu, kaip paauglystė, šokis gali virsti priemone, padedančia susikalbėti?

A.G.: Manau, kad taip. Kuriant spektaklį skleidėsi vis jautresnės istorijos, pasakojimai, kurie labai dažnai nutylimi. Tarsi visi būtume užprogramuoti tik sėkmės istorijoms. Apskritai, man regis, bendraujant su jaunimu labai trūksta tų nepavykusių gyvenimo istorijų refleksijų, pasakojimų, kaip tai ištverti, kaip gyventi su visomis nepagražintomis emocijomis. Kas mums gali būti ta atrama? ramsčiai? Sava aplinka, tėvai, draugai, mėgstama veikla, šokis – ar gali? Tiesa sakant, mano šeimoje, kai augau, daug temų buvo tabu, buvo daug draudimų, ribojimo, nepaaiškinant tiksliai, kodėl, kokie to netinkamo elgesio padariniai. Tada aš bėgau iš namų, stipriai konfliktavau su mama ir šiandien jaučiu to padarinius. Vis dar svajoju apie šiltą ir atvirą ryšį su mama, kartais abejingumą aplinkai jaučiu ir savyje. Nuo paauglystės šokis ir kūnas man buvo ta medija, per kurią galiu kalbėti apie problemas. Ir matau, kad mano aplinkoje esantis jaunimas jaučia ir veikia labai panašiai.

L.Ž.: Taip, šokis tai gali. Žinoma, dažnu atveju išmokti naudotis paveikiomis priemonėmis turi pagelbėti suaugusieji arba draugai. Šokis savaime padeda išsišokti, šiek tiek kontroliuoti emocijas, tačiau, siekiant didesnio poveikio, reikia būti sąmoningam ir matyti poveikio galimybes. Laikas, praleistas kuriant spektaklį, parodė, kiek daug nesusikalbėjimo įvyksta mūsų aplinkoje. Kiek to nesusikalbėjimo kiekvienas iš mūsų nešamės į brandą. Per „Savo krūvą“ aš analizuoju savo santykį su tėvu ir mama. Net tiesiogiai neprisidėdamas prie spektaklio turinio, atrandu, kaip vėl galvoju, išgyvenu ir sprendžiu. Kiekvienas iš mūsų esame neįkainojami vaikščiojantys patirties, žinių, emocijų ir išgyvenimų archyvai, kurių netvarkant, netvarka tik didėja. Mažiausiai, ką galima šokiu, tai sukratyti viską į fiziškai patogias vietas.

– „Low Air“ šokio mokyklą lanko itin įvairaus amžiaus vaikai ir jaunuoliai. Kuo gyvena jaunosios kartos Lietuvoje, kas jiems aktualiausia šiuo nuolatinių suvaržymų ir netikrumo laikotarpiu?

A.G.: Ryšys. Su draugu, su artimu, su mokytoju. Pasitikėjimu ir bendradarbiavimu grįsta erdvė, taip pat ir sava erdvė. ,,Sava krūva“, bendraamžiai, buvimas tarp jų ir bendravimas. Karantino atlaisvinimo laikotarpiais (išgyvenome drauge abu karantinus), kai grįždavome į sales drauge šokti, kaupdavosi ašarų gumulas gerklėje iš laimės galėti palaikyti gyvą kontaktą. Tai man priminė mano paauglystės metus, kai dėl šokio ir bendros kūrybos su bendraminčiais, galėjau iššokti visą sąstingį, emocinį krūvį, užkritusį per nepritekliaus (tuo metu informacijos trūkumo) laiką, ištisas paras.

L.Ž.: Manau, atkaklumas ir interesas nepakito ir pandemijos laikotarpiu. Nors ir nebesu amžiumi paauglys (mintimis, tiesa, vis dar), jaučiu, kad vienas svarbiausių dalykų yra ryšiai. Ryšiai su kitais žmonėmis, kuriuos megzdamas ar griaudamas jaunas žmogus pažįsta save, bręsta ir smalsaudamas žengia į brandą.

Atsakyti į šį klausimą mums taip pat padėjo viena iš šokėjų – Greta Snitkutė, kuri teigia, kad šių dienų jaunimas kiekvieną dieną gyvena vis kažkuo kitu, kad nėra paprasta sudominti paauglį – jam greitai viskas pabosta, jei tai nėra nauja, greita ir patrauklu, todėl jie domisi viskuo po truputį. Pasak jos, turėdami galimybę lengvai pasiekti informaciją savo telefone, jie domisi viso pasaulio naujienomis, socialinėmis problemomis, jiems svarbu priklausyti bendruomenei, jausti, kad jų nuomonė yra svarbi, o socialiniai tinklai tai leidžia lengvai daryti net ir šiuo, suvaržymų, laikotarpiu. Merginos teigimu, šie neįprasti metai parodė, koks nenustygstantis vietoje ir energingas gali būti jaunas žmogus, jam trūksta „gryno oro“, todėl, vos tik atsiradus šiek tiek laisvės, jis keliauja ieškoti nuotykių, naujų pažinčių ir potyrių.

– Tai, tikriausiai, ilgiausiai kurtas jūsų spektaklis?

A.G.: Kūrybinis procesas vyko dvejus metus. Tačiau su šiuo jaunimu bendravome ir anksčiau. Pedagogės profesija leidžia juos pažinti kiekvieną mielą dieną šokio salėje, o kartais – ir už jos ribų. Prie bendro spektaklio su jaunuoliais dirbti pradėjome dar 2019 m. rudenį, 2020-ųjų žiemą mūsų „sava krūva“ susipažino su režisieriumi Jonu Terteliu, kompozitore Agne Matulevičiūte, scenografais Renata Valčik ir Emiliu Šepučiu bei šviesų dailininku Juliumi Kuršiu. Drauge mes dirbame iki šiol ir tikime, kad premjera įvyks dar šiais metais, žengiant į naujus mokslo metus.

Kiekvienas iš mūsų esame neįkainojami vaikščiojantys patirties, žinių, emocijų ir išgyvenimų archyvai, kurių netvarkant, netvarka tik didėja. Mažiausiai, ką galima šokiu, tai sukratyti viską į fiziškai patogias vietas.

L.Ž.: Išsitęsęs kūrybinis procesas padovanojo spektakliui daug daugiau kontekstų, istorijų, atvirumo ir saugumo, kuriuose atsiskleidė daug daugiau, nei galėjome tikėtis pradžioje. Pagrindinis šio mūsų projekto tikslas – kultūrinė paauglių edukacija per šokio spektaklio kūrimą, todėl laikas kūrybinei komandai buvo labai svarbus. Kūrybinio proceso metu vyko ir kultūrinė, ir asmenybės edukacija, savojo identiteto paieškos. Be to, atsiskleidė daug autentiškų istorijų, kuriose atsispindi paauglių ir suaugusiųjų galios santykis. Tik savoje krūvoje jautiesi saugus kalbėti, su laiku tai ir įvyko. Tikimės, spektaklis paskatins jaunuolių ir suaugusiųjų, nebūtinai tik tėvų, dialogą.

– „Me Two / Savoj krūvoj“ – tik viena iš premjerų, kurias pristatysite „Low Air“ dešimtmečio proga. Kokius dar naujus spektaklius planuojate pristatyti artimiausiu metu?

L.Ž.: Pandemijos laikotarpis padovanojo galimybę pažinti kitų sričių menininkus. Lygiai prieš metus dalyvavome kūrybinėje rezidencijoje Rokiškyje, kurios metu susipažinome su trimis kūrėjais: rokiškiete šokėja Ieva Lapelyte, garsų žonglieriumi Simonu Nekrošiumi ir performansų kūrėja, kompozitore ir kuratore Daina Dieva. Rezidencijos metu labai natūraliai sujungėme savo smalsumą, žaidimą ir atstovaujamas sritis į vieną bendrą kūrybinį procesą. Taip prasidėjo mėlynos banga. Taigi kita iš planuojamų premjeru, kurios labai laukiame, – tarpdisciplininis šokio spektaklis „Mėlyna mėlyna“. Tai darbas, atliepiantis fizinio kontakto su žmogumi, fizinio kontakto su daiktais ir pačiu savimi santykį triukšmo ekosistemoje. Kiek esame laisvi kurti santykį ir pasitikėti tuo, kas anapus kaukių ir širmų?

Kita labai laukiama premjera – vieno iš „Low Air“ trupės šokėjų Mariaus Eidrigevičiaus choreografinis debiutas – monospektaklis „Virsmas“. Džiaugiamės galėdami ne tik patys kurti, bet ir sudaryti sąlygas kitiems šokėjams atsiskleisti juos prodiusuodami. M.Eidrigevičiaus spektaklis pasakos jauno vyro kismo procesą, nagrinės norminį vyriškumą.

– Dešimt metų šokio teatrui – tikrai nemažai, ypač Lietuvoje. Ar esate ten, kur ir norėjote būti, kai pradėjote? Ar „Feel-Link“ nusakytos jungtys jums vis dar aktualios?

A.G.: Nors po kiekvieno spektaklio ateina suvokimas, ką kitame daryčiau kitaip, vis ta dar neišsipildžiusios pabaigos nostalgija veda su smalsumu ieškoti naujų formų ir jungčių kūryboje, atvirų bendradarbiavimui su šiandienos auditorija. Nuo kūrybos pradžios mums svarbus individo ir visuomenės santykis, socialinės problemos ir temos, išaugusios kultūros ir politikos lauke. Mums įdomios miesto urbanistinės formos švietime, kultūroje, bendruomenių įtraukimas į kultūrinius procesus. Jaučiuosi stipriai paaugusi kaip savarankiška nepriklausomo šokio kūrėja, bet laisvę dabar jaučiu kaip atsakomybę veikti bendruomeniškiau, atviriau priimant įvairias nuomones. Jaučiu dėkingumą palaikantiems, drąsinantiems ir kartu esu įkvėpta veikti.

V. Jokūbausko nuotr.

L.Ž.: Koks įdomus klausimas. Atrasti ryšį? Taip, šios jungtys įdomios ir aktualios. Žvelgiant į visus mūsų spektaklius retrospektyviai ryšio paieškas galima būtų net išskirti kaip vieną iš mūsų teatro kūrybinę kryptį identifikuojančių bruožų. „Feel-Link“ ir šiandien yra mums artimas. Teatrui švenčiant dešimtmetį, „LOW AIR 10 FEST“ metu šį spektaklį rodysime 100-ąjį kartą. Tam pasirinkome simbolinę datą – 2021 m. spalio 21 d., nes lygiai prieš dešimt metų, 2011-aisiais, tą dieną ir įvyko „Feel Link“ premjera, nuo kurios prasidėjo „Low Air“ dueto šokio kelionė. Iš šio dueto išaugo profesionalų ir entuziastų šokio bendruomenė.

– Kokie „Low Air“ kito dešimtmečio tikslai?

A.G.: Toliau kurti ir kviesti tai daryti kitus, per šokį ugdyti ir palaikyti ne tik jaunus, talentingus jaunuolius, bet ir socialinės atskirties grupes, trinti amžiaus, tautybės, lyties ribas. Per kūrybą, šokio spektaklius, šokio pamokas, keliones po regionus kviesti pokalbio, diskusijos, kritiškai mąstyti ne tik šokančius, bet ir skirtingų pažiūrų, socialinio statuso žmones. Na, ir svetur išvykus sau palinkėčiau dar drąsiau leistis į atvirą dialogą ir kultūrinius mainus, bendradarbiaujant su meno kūrėjais rezidencijose, kūrybos ir edukacijos projektuose, stiprinti savo kultūrinę tapatybę.

L.Ž.: Gyvenimas – Lietuvoje, o dalis kūrybos – bendradarbiavimas su užsienio scenos meno organizacijomis ir platformomis. Pandemijos laikotarpiu labai daug ryšių mezgėme su užsienio teatrais, choreografais, prodiuseriais. Tad toliau tęsime įsitinklinimą Europoje, jau ir patys prisidedame prie tokių tinklų formavimo ir sklaidos. Be to, toliau sieksime įsteigti fizinio šokio centrą, kuris būtų prieinamas ne tik šokėjui, bet kiekvienam, nepriklausomai nuo jo rasės, tautybės, tapatybės ar kitų įsitikinimų, žmogui.