Jaunojo dizaino tendencijos neatsiejamos ir nuo ekologijos

Kiekvieną gegužės mėnesį Lietuvoje vyksta Dizaino savaitė, Gero dizaino apdovanojimai, per kuriuos komisija vertina geriausius nacionalinio dizaino projektus pagal skirtingas kategorijas. Jau tapo tradicija birželio mėnesį per Kultūros naktį Vilniaus dailės akademijoje paskelbti Jaunojo dizainerio prizo nugalėtojų sąrašą.

Nuo 2011 m. vykstantys apdovanojimai praėjusiais metais šalia produkto, komunikacijos, mados įtraukė ir dizaino tyrimų kategoriją, į kurią atrenkami magistro studentų baigiamieji darbai. VDA Dizaino inovacijų centro (DIC) organizuojami apdovanojimai šiais metais sulaukė 62 paraiškų: 20 komunikacijos, 19 mados kūrinių, 17 produkto dizaino darbų ir 6 dizaino tyrimo. Į Jaunojo dizainerio prizą (JDP) šiais metais pretendavo 45 VDA ir 17 Vilniaus kolegijos absolventų. Nors JDP nuostatuose teigiama, kad konkurse gali dalyvauti Lietuvos piliečiai, studijuojantys ir užsienio mokyklose, dėl apdovanojimų dažniausiai varžosi tik mūsų šalies aukštųjų mokyklų studentai. Ankstesnių apdovanojimų nugalėtojai toliau sėkmingai tęsia savo projektus: Rapolo Gražio „Lava Drops“ elektrinė gitara rudenį buvo įteikta muzikantui Jackui White‘ui, o Igno Survilos „Pigeon“ paspirtukai rieda pasaulio miestų gatvėmis. Kaip ir kiekvienais metais, didžioji dauguma dizaino darbų atliepia tam tikras pasaulines ir vietines tendencijas, tad kuo gyvena jaunasis dizainas?

Gamta pati savęs neišgelbės

Pasaulį apėmusi ekologijos mada aktuali tiek globaliame, tiek vietiniame kontekste. Šiais metais Europos Parlamente buvo priimtas įstatymas iki 2021 m. uždrausti vienkartinio naudojimo plastikinius gaminius: vienkartinius indus, šiaudelius, ausų krapštukus, kurie sudaro didelę vandens užterštumo dalį ir yra viena iš laukinių gyvūnų mirties priežasčių.

2017 m. geriausio produkto dizaino darbo UNIT autorė Kamilė Korsakaitė panaudojo senus automobilių saugos diržus skirtingoms tekstilės furnitūros jungimo detalėms kurti ir taip nebenaudojamą, neperdirbamą gaminį prikėlė naujam gyvenimui. Šiais metais papildomas prizas komunikacijos dizaino srityje atiteko Aurelijai Slapšytei už tipografinį projektą „Nykstančios kopos“. VDA grafinį dizainą baigusi autorė sukūrė unikalų šriftą „Naglis“, norėdama atkreipti dėmesį į Kuršių nerijoje nykstančias Nidos kopas. Kiekvienais metais aplinkosaugininkai praneša apie pamažu tirpstantį kopų smėlį, kuris, be natūralių gamtinių aplinkybių, nyksta ir dėl pačių žmonių neatsakingo elgesio. Autorė šriftui sukurtame puslapyje įdėjo 122 skirtingas jo versijas. Su kiekvienu bandymu parsisiųsti šriftą, jis vis labiau nyks, kaip ir su kiekvienu mūsų neatsakingu apsilankymu Kuršių nerijoje mažės Nidos kopos. Autorė netipiniu būdu kalba apie realią, esamą problemą, prie kurios prisidedame mes visi. Noras parsisiųsti unikalų šriftą, kaip ir noras laisvai lakstyti kopomis, turi tam tikrų padarinių.

HBO televizijos kanalui balandį išleidus penkių serijų serialą „Černobylis“, pasaulyje vėl prasidėjo kalbos apie prieš 33 metus įvykusią atominės elektrinės katastrofą. Šalia Lietuvos pasienio, Baltarusijoje, statoma Astravo AE ir netylančios kalbos apie tarptautinių aplinkosaugos ir branduolinės saugos reikalavimų neatitinkančias statybas kelia nerimą ir Lietuvos gyventojams. VDA kostiumo dizaino absolventė Karina Pangonytė JDP pristatė drabužių kolekciją NO MORE, atliepiančią keliamą baimę dėl naujos elektrinės. Autorė ekspoziciją apjuosė STOP juosta ir grėsmę nurodančiais ženklais. Drabužiuose vyrauja ryškios spalvos – geltona ir oranžinė, kurias nešioja ir AE bei kitų pavojingus darbus atliekančių sričių darbuotojai. Ant jaunai merginai skirtų drabužių užrašai anglų kalba „No More“, „Danger“, „Save the Earth“, pasak pačios autorės, paverčia juos universaliais ir tinkamais užsienio vartotojui. Ant baltų marškinėlių priekio esantis užrašas „Chernobyl 1986 04 26 / Fukushima 2011 03 11/ Astrav – ?“ primena greitosios mados prekės ženklų prekes. Nors tokių marškinėlių pasitaiko ir prabangių ženklų kolekcijose, masinės drabužių parduotuvės ypač mėgsta pasitelkti populiarius judėjimus savo parduodamiems drabužiams. Vieni iš geriausių pavyzdžių – #metoo judėjimas ir staiga šoktelėjęs feministinių užrašų ant marškinėlių bumas bei birželį pasaulyje švenčiamas „Pride“ mėnuo, per kurį greitosios mados parduotuvių vitrinos pasipuošia vaivorykštiniais drabužiais. Mados dizaine visada kyla didelė grėsmė rūpimas temas pasitelkti masiniam vartojimui. Tai neturėtų atbaidyti kūrėjų žvelgti į jiems aktualias temas, tačiau reikėtų paieškoti originalesnės prieigos, kadangi pačios autorės sukurtoje kolekcijoje galime atrasti daug nuorodų tiek į masinių, tiek į aukštosios mados ženklų kuriamus drabužius.

Socialiai atsakingas dizainas

Kiekvienais metais tarp pretenduojančiųjų į JDP sutinkame dizaino kūrinių, skirtų žmogaus fizinei būklei ar emocinei būsenai gerinti, socialinei atskirčiai mažinti ir prisidėti prie modernėjančios medicinos. 2015 m. tarp komunikacijos dizaino kategorijos kūrinių laimėjo Karolinos Vaikšnytės stalo žaidimas Alzheimerio ligos prevencijai „Aloizas“, skirtas motoriniams ir mentaliniams įgūdžiams lavinti, sutelkti dėmesį ir atitolinti sparčiai progresuojančią ligą. 2014 m. toje pačioje kategorijoje laimėjusi Marija Matiušova pristatė taktilinę knygą apie grafinį dizainą, siekdama supažindinti regos negalią turinčius žmones su grafiniu dizainu ir pritaikyti šiuolaikinio dizaino tendencijas negalią turintiems asmenims. Žinoma, svarbu, kad dizainas netaptų tik tuščiu kiautu, gražiai įvyniotu saldainio popierėliu, o padėtų atlikti realią funkciją. Pavyzdžiui, K.Vaikšnytė, kurdama žaidimą, atliko tyrimą ir išbandė žaidimą su vyresnio amžiaus žmonėms, sergančiais Alzheimerio liga.

Šiais metais produkto dizaino kategorijoje nugalėjo VDA dizaino katedros absolvento Simono Milišausko darbas CHRONO. Tai visiškai amputuotų rankos pirštų protezų koncepcija, kurios pagrindą sudaro plastikinis sąnarys ir protezą prie pirštų pritvirtinantis odinis dirželis. Šalia šių dviejų elementų prisideda ir antibakterinė medžiaga tarp plastiko ir plaštakos. Pats sąnarys yra ažūrinis, todėl leidžia kvėpuoti šalia esančiai odai, taip sumažindamas prakaito ir šutimo galimybes. Dirbtinis pirštas valdomas šalia esančių sveikų pirštų judesiais ir lengvai lankstosi, nenaudojant jokių sudėtingų mechanizmų. Šis inovatyvus dizaino sprendimas ne tik supaprastina paties protezo gamybą, bet ir sumažina jo kainą bei padaro jį prieinamą visiems. Beje, susidėvėjusios detalės gali būti greitai pakeičiamos už mažą pinigų sumą. Šiuo dizaino sprendimu apgalvojamas ne tik jo funkcionalumas, estetinė pusė, bet ir realios gamybos sąnaudos, todėl tikėtina, kad, toliau vystant šį procesą, po kelerių metų galėtume išvysti šį produktą rinkoje.

Magistro absolventė Vestina Petrauskaitė atsisuka į visuomenę ir savo sužaidybintu judėjimo negalios simuliaciniu projektu „Kitonas“ siekia didinti empatiją. Interaktyvus virtualios realybės kūrinys žiūrovui suteikia galimybę atsidurti neįgaliojo vietoje ir suprasti, kaip jie juda kasdieniame gyvenime. Asmuo simuliacinėje aplinkoje turi įveikti kliūtis judėdamas neįgaliojo vežimėliu, taip patirdamas, ką reiškia būti fizinę negalią turinčiu žmogumi. Pasak autorės pateikto darbo aprašymo, šis kūrinys turėtų atkreipti dėmesį į tai, kad vežimėliu judantys asmenys yra savarankiški ir juos riboja ne jų fizinė negalia, o nepritaikyta miestų infrastruktūra. Deja, ši yra nepritaikyta ne tik žmonėms, turintiems judėjimo negalią, bet ir akliesiems ar silpnaregiams. Dauguma perėjų iki šiol neturi skiriamųjų garsų, o ir nėra galvojama apie skiriamuosius ženklus, kuriais naudodamiesi pastarieji galėtų orientuotis aplinkoje. Tokių, galima vadinti, socialinio dizaino projektų poreikis yra didelis. Jie žmones gali supažindinti su įvairiomis ligomis, negaliomis, ne tik sukeliant empatiją, bet ir prisidedant prie didesnių pokyčių visuomenėje.

Pastarąjį dešimtmetį apokaliptiniuose Žemės scenarijuose kalbama apie Marsą kaip vienintelę žmonijos išsigelbėjimo išeitį, todėl atsiveria platus galimybių spektras tuo spekuliuoti.

Spekuliatyvus dizainas ir apokaliptinės nuojautos

Komunikacijos dizaino kategorijoje spekuliatyvaus dizaino kūriniai yra gana mėgstami. Šiais metais iš trijų atrinktų du buvo apdovanoti – pagrindinį prizą laimėjo Saulės Kašėtaitės „Augalo utopija“, o žiūrovų simpatijų prizo sulaukė Justinos Navickaitės „SOL 01.01.01“. Spekuliatyvaus dizaino kūriniai dažniausiai spėlioja arba kitaip spekuliuoja mūsų netolimos ateities scenarijais. 1990-aisiais pirmą kartą paminėtas terminas leidžia dizaineriams diskutuoti apie kultūrinius, mokslinius ir kitokius kismus bei klausia, ar mus toks siužetas tenkintų. J.Navickaitės darbas leidžia patirti asociatyvią Marso kolonizaciją, kai žmonės apsigyvens Raudonojoje planetoje. Pritemdyta raudona šviesa, išdėliota „Marso“ žemė ir kiti atributai turėtų mums leisti pajusti, ką patirtume apsigyvenę šioje planetoje. Pastarąjį dešimtmetį apokaliptiniuose Žemės scenarijuose kalbama apie Marsą kaip vienintelę žmonijos išsigelbėjimo išeitį, todėl atsiveria platus galimybių spektras tuo spekuliuoti. Dar tik prasidėjus kelionėms į kosmosą 7-ajame dešimtmetyje žmogus pradėjo svajoti apie Mėnulio užkariavimą. Literatūros, kino, dailės ir kitų sričių menininkai svajojo apie neįveikiamas dangaus platybes, o mokslinės fantastikos žanras tapo vienu priimtiniausių populiariojoje kultūroje. „SOL 01.01.01“ žymi naujosios kartos spėliones, kai svajojama ne tik pasiekti Mėnulį, bet ir apsigyventi kitoje planetoje.

S.Kašėtaitės „Augalo utopija“ žvelgia kita, tačiau apokaliptinių užuomazgų taip pat turinčia linkme. Spekuliatyvaus dizaino kūrinyje autorė pasakoja ateities viziją, kurioje natūralią gamtą pakeis mūsų sukurti hibridiniai augalai. Taip išnyks ribos tarp gamtos ir aukštųjų technologijų ir žmogus užims Dievo vaidmenį, kurdamas naują gyvybę. Dizainerė pateikia ampules ir sėklas, kurias pasodinus, išaugtų analogų neturintys augalai. „Įsivaizduokite, kad vietoj gatvės šviestuvų švyti medžiai, gėlės augina plunksnas, o augalo šaknys maitinasi plastiko atliekomis ir jas perdirba į skystus angliavandenilius“, – utopinį scenarijų tekste pateikia autorė. Tačiau, kad ir kaip gražiai skambėtų tokia idėja, pati S.Kašėtaitė kvestionuoja, ar, sujaukdami milijonus metų besiformavusią ekosistemą, dar labiau nepakenktume gamtai? Nežinome, kaip tokiu atveju reaguotų pati gamta, todėl, net ir norėdami sukurti kažką gero, galime tik dar labiau viską pabloginti – taip sėklos gražioje pakuotėje ir ampulės įneša apokaliptinių užuominų, kurias jau seniai gvildena kino kūrėjai. Alexo Garlando filmo „Sunaikinimas“ („Annihilation“, 2018) filmo veikėjai siunčiami į karantino zoną, kurioje po meteoro nukritimo pradėjo mutuoti augalai ir gyvūnai. Vaikštantys elniai su ant ragų augančiomis gėlėmis ir gražūs gamtos vaizdai iš pradžių kuria gražesnio pasaulio iliuziją, kol nesusiduriama su to padariniais. Nors filme gamtos mutacija prasidėjo ne dėl žmogaus mokslinių tyrinėjimų, toks siužetas vis tiek įvaizdina, kas galėtų nutiktų, jeigu ekosistemoje atsidurtų svetimkūnis.