Vilniuje pasaulio pabaiga bus tolinama apeigomis

Jeigu žmogus bus nusiteikęs pasaulio pabaigai, tai ji jam ir ateis – individuali pabaiga. Daugelis dalykų priklauso nuo vidinio nusiteikimo, o apeigos padeda kurti tą tinkamą nusiteikimą.Taip apie pasipriešinimą pasaulyje eskaluojamai pasaulio pabaigos temai pirmadienį kalbėjo lietuviškųjų tradicijų puoselėtojai.

Spaudos konferencijoje „Kalendoriaus magijos ritualas: 12 metų 12 mėnesio 12 dienos 12 valandą Blukvilkių akcija Vilniaus Lukiškių aikštėje prieš visuotinai skelbiamą pasaulio pabaigą“ dalyvavo etnokosmologas Jonas Vaiškūnas, viešosios įstaigos „Ugnis ir kaukė“ vadovė Eglė Plioplienė ir lietuvių prigimtinės kultūros entuziastas verslininkas Jonas Sabeckas.

„Jeigu pasaulio pabaigos gruodžio 21-ąją nebus, galėsime sakyti, kad mums pavyko“, - sakė J.Vaiškūnas, pasakodamas, kokia yra suplanuotų apeigų prasmė.

2012 m. 12 mėn. 12 d. 12 val. 12 min. tradicinės lietuvių kultūros puoselėtojai, pasitelkę senus lietuviškus papročius, paskelbs visų neišsipildžiusių lūkesčių ir sunkmečių pabaigos pradžią. Lukiškių aikštėje bus įkūnytas Kalėdų šventės ženklas – Didžioji Kaladė, žemaičių vadinama Bluku, o aukštaičių – Ugnies Mituliu.

Vilniečiai galės jai perduoti ir palikti visas savo kaltes, nuoskaudas, pyktį ir kitas neigiamas emocijas. Gruodžio 21-ąją ši kaladė bus sudeginta, taip sunaikinant visą blogį ir pyktį bei išvaduojant gėrį ir šviesą.

„Krikščioniškojoje tradicijoje būtina prieš Kūčias ir Velykas atlikti išpažintį, o mes turime savą tradiciją, ir ji veikia panašiai. Keletą šimtelių metų buvome nuklydę į šoną, bet dabar laikas grįžti prie savo tradicijų, laiko patikrintų dalykų“, - sakė J.Sabeckas.

E. Plioplienė patikino, kad kiekvienas gali turėti savo Bluką – rąstgalį, kelmą, kaladę – ir sudeginti jį, pavyzdžiui, židinyje. Pasak lietuvių tradicijų sergėtojų, kuo daugiau žmonių dalyvaus viešose apeigose miesto aikštėje, tuo geriau.

„Jeigu Naujus metus sutiksime tokie patys, neapsivalę, kokia tuomet jų prasmė? Mes, taip pat kaip ir majai, kurie supyko dėl taip materialiai interpretuojamų jų tradicijų ir žinių, sakome: tai yra dvasinių pokyčių metas, o ne materialaus pasaulio pabaiga“, - sakė J.Vaiškūnas.