Žalio turisto užrašai: Meksikos įlankos pakrantė ir Čiapaso džiunglių paslaptys

Nedidutis Progreso miestelis, esantis už beveik valandos kelio nuo Meridos, pasitinka švaria Meksikos įlankos pakrante. Pėsčiųjų alėjoje palei jūrą pilna jaukių jūrų gėrybių restoranėlių. Jei ieškodamas vietos nutūpti pasižadi viename iš jų papietauti, dovanų gauni du gultus po bambukiniu skėčiu.

Kubos dvasia ir Ušmalio šutra

Dėmesį patraukia kubietiškos salsos garsai. Marakasų, gyvos gitaros muzika sklinda iš vieno sausakimšo pakrantės restoranėlio, kurio svečiai nebenusėdi vietoje, raitydami klubus užburiančio šokio ritmu.

Netoliese stilingo butikėlio savininkė prekiauja kubietiškomis paplūdimio suknelėmis, palerinomis, palaidinėmis. "Made in Cuba" čia, Meksikoje? Vietiniai tik patvirtina, kad Meksikos įlankos pakrantėje išties nemažai pabėgėlių iš Kubos. Tie, kurie spėjo palikti Fidelio Castro režimo nualintą salą, dabar finansiškai remia ten likusius giminaičius.

"Lonely Planet" žemėlapis, kuriuo vadovaujamės, iš Meridos siūlo sukti vairą Ušmalio – dar vieno senovės majų miesto – kryptimi. Nors atvykstame gana anksti, saulė čirškina kaip išprotėjusi, jutiminė temperatūra daugiau nei 36 °C. Pilame vandenį visur – į trokštančias gerkles, ant įkaitusių galvų, kurios čirškia ir garuoja it majų pamėgtų garinių pirčių akmenys.

Senovės majų miesto Ušmalio įkūrimo data tiksliai nežinoma. Išlikę pastatai pagal savo stilistiką datuojami tarp 700 ir 1000-ųjų metų. Manoma, kad kadaise jame galėjo gyventi apie 25 tūkst. žmonių. Pats pavadinimas "Uxmal" reiškia "pastatytas tris kartus". Taigi, ne kartą (matyt, dėl karų) buvęs pertvarkytas: XII–XIV a. dėl viešpatavimo Jukatane Ušmalis varžėsi su garsiąja Čičen Ica ir Majapanu, o XV a. viduryje dėl nežinomų priežasčių buvo visiškai apleistas.

Praeities šlovę mena tik monumentaliosios architektūros paminklai, kaip Valdovo rūmai, dekoruoti skulptūromis ir mozaikiniu frizu iš 20 tūkst. atskirų figūrų. Vis dėlto didesnį įspūdį palieka Žynio rūmai. Tai bene 30 m aukščio piramidė su šventykla viršuje. Iš kitų ji išsiskiria neįprasta ovalia forma. Apvalūs akmenys sulipdyti gausiu sluoksniu betono, į kurį majai maišydavo viską, ką tik rasdavo gamtoje – smėlį, žvyrą, medžių šaknis, kriauklių nuolaužas ir kt. Šventyklos durų forma atrodo tarsi gigantiška lietaus dievo Chaaco kaukės burna. Visi išlikę Ušmalio statiniai nuo 1996-ųjų priklauso UNESCO paveldui.

Sakralu: Ušmalio miesto griuvėsiuose išlikę Žynio rūmai. Apie 30 m aukščio piramidė su šventykla viršuje išsiskiria neįprasta ovalia forma. / R. Rožinskienės nuotr.

Savarankiškus tyrinėjimus trukdo įkyrūs prižiūrėtojai, kurie tik sąžiningai dirba savo darbą. Turime kišti nosis po medžiagų skiautėmis net ir braidydami po statinių griuvėsius visiškai vieni. Korona – tad pabrukę prakaituotus snapus po meksikietiškais motyvais siuvinėtomis kaukėmis (jos čia išties labai gražios) spūdiname automobilio link.

Didžiausia šios akimirkos laimė – ne išlikusių Ušmalio griuvėsių lobiai, bet puikiai veikiantis automobilio kondicionierius, bemat atvėsinantis verdantį žalių turistų kraują. Radijas užtraukia kažkokią meksikietiškų "aliukų" popuri – metas judėti toliau.

Šokoladinis Kampečės skonis

Kampečę pasiekiame vakarop. Gauname "Booking.com" atsiliepimų puikiai įvertintą viešbutuką su… belange. Derybos registratūroje nepavyksta – nedidučiai svečių namai pilnutėliai. Raminame save, kad grįšime čia tik pernakvoti, o patys skuodžiame patikrinti miestelio centro.

Anot Vikipedijos, Kampečė – svarbus prekybos ir žvejybos uostas. Eksportuojama mediena, žuvys, vaisiai, kava, cukranendrės, tabakas. Pastelinių spalvų žemaūgių kolonijinio stiliaus namelių virtinės su pakeltais šaligatviais (gal čia būna potvynių?) ir vėl primena Kubą. "O kur žmonės?!" – klausiame vieni kitų, ieškodami jų po tuščius siaurų gatvelių labirintus, kol visai netyčia atsitrenkiame į turistų šurmulį. Dauguma jų – vietiniai meksikiečiai, atostogaujantys čia su šeimomis.

Prisiminę, kad Meksika – dar ir gardžios kavos bei kakavos šalis, vienoje iš gatvės kavinukių užsisakome karšto šokolado. Mūsų nuostabai, vietoj dviejų lauktų miniatiūrinių juodojo šokolado puodelių gauname dvi dideles stiklines putojančio švelniai rudos spalvos kakavos gėralo. O čia prasideda ir gatvės šou. Iš pradžių linksmina senjorų mariačių ansamblis, paskui atiduodame duoklę vaikučiams prekybininkams; tuomet klausomės kitų vietinių giedorėlių. Ir taip be galo be krašto, kol karštas kakavos gėrimas pamažu pavirsta šalta frape.

Mieste išlikusios XVII a. tvirtovės liekanos, Gubernatoriaus rūmai, Kampečės fortas. Terakotos raudoniu iš tolo šviečiančioje Švč.Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo katedroje vyksta tuoktuvių ceremonija. Burnas dengia baltos kaukės, per pečius sutuoktiniai apjuosti virvele – ką Dievas sujungė, mirtis neišskirs. Suoluose už jaunuosius meldžiasi svečių pulkas ir rožių žiedlapius pintinėlėse kedenančios juodbruvos princesytės su dirbtinių gėlių vainikais ant galvų. Šventas giesmes, pritardami gitaromis, angeliškais balsais gieda pasamdyti muzikantai. Gražu, nors verk.

Naktis: gražiai apšviestoje Kampečės Švč.Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo katedroje tuoktuvių ceremonija jau seniai pasibaigusi. / R. Rožinskienės nuotr.

Tik vietoj mūsų prapliumpa verkti dangus, darsyk primindamas, kad liepa Meksikoje – liūčių sezonas. Akimirksniu danguje nušvitusi vaivorykštė linki jaunavedžiams kuo geriausios kloties, o mums – smagaus pasivaikščiojimo Kampečės Malekone – vakarėjančioje pėsčiųjų alėjoje.

Žmonės būriais grįžta nuo pakrantės… Bet pasakiškos saulės gaisro pašvaistės užtenka ir mums. Iš dangaus aukštybių mojantis sparnais Kampečės angelas, rodos, laimina mūsų skrydį į olmekų, majų, toltekų, actekų tėvynę, o į aukštą krantinę besidaužančios Atlanto bangos kužda, kad viskas bus gerai.

Akimirka: nusileidus saulei, prie Kampečės angelo tarsi ant Palangos tilto atostogautojai bando pagauti gražiausias saulėlydžio gaisų spalvas. / R. Rožinskienės nuotr.

Tolumoje sublyksi žaibai, o horizonte ima šokti grojantys fontanai. Smagiai sau trepsim lietuje į trankų meksikietiškų dainuškų ritmą – toks nuostabiai šlapias ir spalvingas vakaras Kampečėje.

Džiunglių paslėpti Palenkės lobiai

Kad laikas neprailgtų iki Palenkės, dar vieno svarbaus majų miesto Čiapaso valstijoje, – renkamės nemokamus kelius, vingiuojančius palei jūrą. Kaimeliuose stojame mažų parudusių bananiukų, šlamščiame arbūzus, ananasus, mangus; OXXO krautuvėlėse (kažkas panašaus į mūsų "Maximas") skanaujame kokosinių ledų, o vakarop jau turškiamės Palenkės džiunglėse įsikūrusio ekologiško viešbutuko baseine.

Visą naktį netyla keistas duslus riaumojimas. Kitą rytą klausiame personalo, ar aplink mūsų šiaudinstoges trobeles kartais neslankiojo koks piktas jaguaras (matėme kelio ženklų su šio plėšrūno atvaizdu), o šie juokiasi. Tai meiliai tarpusavy bendravo vietinės beždžionės. Brrr...

Nors mano kompanionai mėgsta vaikščioti vieni, be gido, šįsyk užsispiriu ne juokais. Ir gaunu malonų majų palikuonį vardu Edgaras. "Čia, Palenkėje, vietiniai žmonės nuo seno kalbėjo net penkiomis skirtingomis kalbomis (ne dialektais)", – pradeda ekskursiją jis ir tuoj pat perklausia, ar žinome, kodėl meksikiečių šeimos geria tiek daug kokakolos?

Pasitelkę infraraudonųjų spindulių technologijas archeologai nustato, kur ir kokio dydžio slepiasi senovės majų statiniai, tačiau Meksikos valdžia neskuba jų atkasti.

Pasirodo, už šios garsios kompanijos milijonus atkasamos ir restauruojamos Palenkės piramidės, kurių 80 proc. tūno po žeme, apraizgytos milžiniškų Čiapaso medžių šaknų, tarsi kibių aštuonkojų čiuptuvų. Pasitelkę infraraudonųjų spindulių technologijas archeologai nustato, kur ir kokio dydžio čia slepiasi senovės majų statiniai, tačiau Meksikos valdžia neskuba jų atkasti. Laukia, kol tą už savo pinigus padarys kažkas kitas.

Nugriebęs iš prekybininko plonai išdirbtą jaučio odos piešinį, Edgaras demonstruoja mums vieną iš majų kalendorių – vadinamąjį Haab. Kasdienis majų saulės kalendorius buvo sudarytas iš aštuoniolikos mėnesių po 20 dienų kiekviename, ir papildomo penkių dienų mėnesio metų gale. Per pastarąjį penkiadienį vykdavo aukojimai, kamuolio žaidimai. Edgaras pažymi, kad žmonių aukų Palenkėje (skirtingai nei Čičen Icoje) beveik nebūdavo, nes vandens žmonėms ir jų pasėliams užtekdavo ištisus metus – nereikėjo kruvinomis aukomis jo maldauti pas vietinius majų dievus.

Įdomi detalė, kad visi majų vaikai, gimę tą patį mėnesį, pagal Haab kalendorių gaudavo ir tą patį vardą – nesvarbu, ar tai būtų berniukai, ar mergaitės.

Neįprasta: visi majų vaikai, gimę tą patį mėnesį, pagal Haab kalendorių kadaise gaudavo ir tą patį vardą – nesvarbu, ar tai būtų berniukai, ar mergaitės. / R. Rožinskienės nuotr.

Vandens miestas

Palenkė garsėjo savo natūraliais šaltiniais, kurių vanduo pasiekdavo miestą. Čia gyvenantys majai turėjo vieną geriausiai išsilaikiusių ir moderniausių požeminio vandens valdymo sistemų. Ją sudarė akvedukai, tiltai, užtvankos, kanalizacijos, sieniniai kanalai ir baseinai.

Deja, didžiojo vandens miesto, gyvavusio vėlyvuoju klasikiniu laikotarpiu (600–900 m.), atkasta ir ištyrinėta labai nedaug. Vienas iš įspūdingesnių pastatų – laiptuota 24 m aukščio Užrašų piramidė, kurios viršūnę puošia šventykla. Ant jos sienų ir kolonų išraižyti dinastijų ir buvusių miesto valdovų vardai.

Edgaras didžiuodamasis sako, kad po piramidės pagrindu, pačiame jos centre, archeologai atrado erdvę, skirtą sarkofagui. Kapas priklausė mirusiam Palenkės valdovui, karaliui Pakaliui Didžiajam, valdžiusiam 615–683 m.

Kai akys pavargsta nuo griuvėsių, sprunkame į džiungles. Vienam gidui težinomais takeliais keliaujame vorele, gąsdindami jautriąsias mimozas, tyrinėdami kibiais čiuptuvais prie milžiniškų medžių prisisiurbusias bromelijas (pas mus auginamos kaip kambarinės gėlės), apgailėdami termitų nudžiovintus medžius, stebėdami lapų sausuoliuose užsimaskavusius tarantulus, malšindami troškulį tyru šaltinių vandeniu.

Krioklių didybė ir atgaiva

Virš mūsų galvų rėkauja tos pačios kaukūnės beždžionės, po kojomis snaudžia majų pastatai, kurių plika akimi nė nepamatysi – vešlios džiunglės pasiglemžė juos pirmiau, nei čia įžengė ispanų konkistadorai. Ir nors "Lonely Planet" gide rašoma, kad nuo 1950-ųjų iš 15 tūkst. kv. km plotą užimančių Lacandono džiunglių (Selva Lacandona) šiandien likę tik apie 3 tūkst. kv. km – atsistebėti negali, kokios jos vešlios ir milžiniškos.

Intervencija: didžiąją dalį Palenkės majų pastatų pasiglemžė džiunglės. Vietiniai juokauja, jog meksikiečiai turi gerti daugiau kokakolos, kad ši kompanija finansuotų dar daugiau archeologinių kasinėjimų. / R. Rožinskienės nuotr.

Jaučiamės tik maži, kvaili vabaliukai, bandantys nepasiklysti jų glėbyje. "Už to medžio nesilaikyk, ano neliesk, ten nuodingi spygliai – būk atsargus!" – vos spėja šūkčioti gidas, rodantis mums ne tik pavojingus, bet ir vaistinius augalus, kuriuos senieji Čiapaso gyventojai dar ir šiandien naudoja įvairiems negalavimams gydyti.

Staiga lapijos tankmėje išvystame kažką panašaus į neseniai matytų piramidžių bokštelius su skylėmis uraganų vėjams prašvilpti. "Taip atrodo majų šventyklos viršus", – iškilmingai praneša gidas, šventai įsitikinęs, kad likusią pastato dalį archeologai be vargo rastų po mūsų kojomis, apraizgytą šimtamečių medžių šaknimis, iš kurių išvaduoti buvusį majų miestą – sunki ir daug finansų reikalaujanti užduotis.

Dėl savo svarbios kultūrinės ir istorinės reikšmės Palenkės majų griuvėsiai taip pat įtraukti į UNESCO saugomų objektų sąrašą. O mūsų kelionės sąraše – milžiniški Aqua Azul bei Misul-ha kriokliai. Į pastaruosius galima ne tik akis paganyti, bet ir šokti išsimaudyti – atgaivinti mikroskopinių vietos uodukų sugeltas kojas.

Galia: Aqua Azul kriokliai nustebina savo didybe. Šiuo metų laiku vanduo – ne smaragdo spalvos, kokią matome agentūrų reklamose, bet šviesaus šokolado. / R. Rožinskienės nuotr.

Tegyvuoja vandeningoji Čiapaso valstija ir mažieji jos gyventojai (Palenkės majų ūgis tesiekė 1,50 cm), nežudę gražių nekaltų mergelių, o vertęsi taikia žemdirbyste. Kadangi čia matėme dar ir Kukurūzų šventyklą, tai finaliniam akordui perkame iš vietinio vyruko virtus kukurūzus, kuriuos jis pagardina sūrio, majonezo ir aitriųjų paprikų prieskoniais. Gyvenimas tikrai gražus, kai rankose – gardūs, dar majų auginti kukurūzai, o mintyse – vėl nauji planai atostogų rytdienai. Iki susitikimo Meksikos sostinėje!



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių