Kokio masto tai problema ir kaip ją spręsti, aiškino Policijos departamento Viešosios tvarkos biuro vadovas Vytautas Grašys.
– Kada pradėjo aiškėti, kad vairuotojai, netekę teisės vairuoti, vėl sėdasi prie vairo lyg niekur nieko?
– Tokią tendenciją pradėjome stebėti tuomet, kai Lietuvos keliuose vyko didžioji stacionarių greičio matavimo įrenginių plėtra. Kadangi jie, užfiksavę greičio viršijimo pažeidimą, patikrina vairuotojo duomenis, pamatome, kad tas vairuotojas transporto priemonę vairavo neturėdamas teisės vairuoti. Tuomet taikoma atsakomybė ir už tai, kad jis viršijo greitį, ir už tai, kad vairavo neturėdamas teisės vairuoti. Taip pat tikrai nemažai tokių atvejų nustatoma vykdant policijos kontrolės priemones, mobiliuosiuose postuose, tikrinant blaivumą ir kitais atvejais.
Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:
– Bet tie vairuotojai, kurie nustatomi vairuojantys be teisės vairuoti, ir jeigu tos teisės buvo atimtos dėl girtumo, ar tai nereiškia, kad jie prie vairo galbūt ir vėl sėdi galimai išgėrę?
– Turime ne vieną ir ne du atvejus, kai jie antrą kartą būna apsvaigę nuo alkoholio. Nors reikėtų pasakyti, kad prieš kurį laiką sugriežtėjo atsakomybė asmenims, kurie vairuoja transporto priemonę neturėdami teisės vairuoti – gali būti taikoma sankcija ir automobilio konfiskavimas. Tačiau, kaip pavyzdį galiu pasakyti, kad 2025 metais turėjome 1,9 tūkst. atvejų, kai transporto priemones vairavo vairuotojai, kuriems buvo atimta teisė vairuoti. Iš viso tais metais transporto priemones neturėdami teisės vairavo 22 tūkstančiai asmenų. Tie skaičiai rodo, kad eisme dalyvauja ir transporto priemones vairuoja asmenys, kurie to daryti neturėtų.
– Tada kyla klausimas, kaip su tuo dorotis, kaip su tuo kovoti ir kokias priemones galbūt mato policija?
– Pakankamai efektyviai veikia stacionarios priemonės, kurios fiksuoja įvairius pažeidimus. Šioje vietoje visą laiką sakome, kad visuomenė turėtų nustoti toleruoti tokį elgesį. Turbūt ne vienas žinome asmenį, kuriam yra atimta teisė vairuoti. Matome, kaip jis sėda prie automobilio vairo, kartais sėdame šalia jo ir važiuojame kartu, žinodami, kad jis to daryti negali, tačiau nesiimame priemonių, kad jis to nedarytų.
– Bet gal vis dėlto bausmės yra per menkos ir reikėtų svarstyti, kaip jas griežtinti?
– Turbūt bausmės griežtumas turi įtakos, bet didžiausią įtaką turi bausmės neišvengiamumas. Kaip jau minėjau, vairuojant neturint teisės vairuoti gali būti konfiskuojama transporto priemonė – tai pakankamai griežta bausmė. Tačiau turbūt didžiausia bausmė yra ta, kad asmuo negali vairuoti, o vis tiek įvyksta eismo nelaimės, kuriose žmonės sužalojami arba žūsta. Nors tokių eismo įvykių, kai kaltininkas yra teisės vairuoti neturintis asmuo, turime šiek tiek mažiau.
– Kaip dėl pačių neblaivių vairuotojų? Ką mato policija? Ar jų mažėja, ar ne? Štai ir sostinėje vos per vieną parą įvyko trys avarijos ir visas jas sukėlė girti vairuotojai. Čia sutapimas ar irgi kažkokia nauja tendencija?
– Deja, tai nėra nauja tendencija. Tai besitęsianti tendencija. Kai atsirado baudžiamoji atsakomybė už daugiau nei 1,5 promilės girtumą, santykis buvo toks: 40 proc. atvejų sudarė administracinė atsakomybė, 60 proc. – baudžiamoji. Tai reiškia, kad policijai dažniau įkliūdavo labiau apsvaigę vairuotojai. Šiandien turime atvirkštinį santykį – 60 proc. atvejų sudaro vairuotojai, kuriems nustatoma iki 1,5 promilės, o 40 proc. – daugiau nei 1,5 promilės. Tačiau tendencijos išlieka daugmaž tokios pačios. Ar tai būtų 9 tūkstančiai, ar 11 tūkstančių per metus – policija iš eismo eliminuoja asmenis, kurie neatsakingai elgiasi būdami neblaivūs ir vairuodami transporto priemones. Tai rodo, kad problema išlieka, nes neblaivus žmogus prie automobilio vairo yra potencialus žudikas ir potencialus pavojus tiek sau, tiek aplinkiniams.
(be temos)
(be temos)
(be temos)