Elektrinių paspirtukų chaosas verčia imtis griežtų priemonių

Už reikalavimų nesilaikymą siūlomos 450–900 eurų baudos, o už pakartotinius pažeidimus – nuo 900 iki 1 800 eurų, numatant ir transporto priemonės konfiskavimą.

Ar tokie ribojimai padėtų užtikrinti didesnį pėsčiųjų saugumą, ar nepagrįstai apsunkintų naudojimąsi mikromobilumo priemonėmis? Apie tai su „Žinių radijo“ žurnalistu diskutavo susisiekimo ministro patarėjas Viktoras Jakovlevas, vairavimo instruktorius Kastytis Povilaitis, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius Adomas Bužinskas ir veido bei žandikaulių chirurgas Dalius Matkevičius.

– Viktorai, apie ką kalbama šiose priemonėse ir kodėl jų reikia?

– V. J.: Motyvacija yra tokia, kad nebegalima ignoruoti liūdnos statistikos. Per metus buvo sužeisti 185 žmonės. Tai yra 10 proc. daugiau nei pernai. Dar liūdniau yra tai, kad daugiau nei pusė jų yra nepilnamečiai. Problema tik didėja ir kyla klausimas, ką reikėtų daryti. Esminis bet kokios laisvės keliuose principas yra tas, kad laisvė negali trukdyti kitiems. Jei matome statistiką, kad sužeidžiami eismo dalyviai, tai reiškia, kad reikia imtis priemonių. Ministras Juras Taminskas turėjo norą įvesti tvarką šiame chaose. Problema atsirado tada, kai technologijos ėmė vystytis greičiau, nei spėjo įstatymai. Todėl dabar atrodo, kad priemonės yra drakoniškos. Keliuose turi būti tvarka, o jeigu jos nėra, reikia ją įvesti.

Su tomis transporto priemonėmis, kurios juda lėtai, iki 25 km/val., yra viskas gerai. Mikrojudumo priemones reikia priregistruoti. Vieno susitikimo metu žmonės pasakojo, kad važiavo paskui dviratininką, kuris važiavo antra juosta 60 km/val. greičiu. Yra ir tokių paspirtukų, kurie gali važiuoti 120 km/val. greičiu. Ar tai paspirtukas? Ar dar galima pasispirti važiuojant tokiu greičiu? Tai yra esminiai dalykai, todėl atsiranda skirtis tarp tikrų mikrojudumo priemonių ir tų, kurios šiandien yra pilkojoje zonoje. Kolegos ministerijoje juokavo, kad galima paimti šaldytuvą su ratais, kuris turi variklį, apsižergti jį ir važiuoti gatvėmis bei vadinti jį mikrojudumo priemone.

Galima paimti šaldytuvą su ratais, kuris turi variklį, apsižergti jį ir važiuoti gatvėmis bei vadinti jį mikrojudumo priemone.

– Kaip dabar apibrėžiamos mikrojudumo priemonės?

– V. J.: Pagrindinis dalykas yra jų galingumas ir greitis. Galingumas – iki 1 kW, o greitis – iki 25 km/val.

– Jei neleisime paspirtukams važinėti šaligatviais, kur tuomet juos nustumsime? Jei jie važinės gatvėmis, ar sužeidimų statistika pagerės? Ar priemonės paspirtukams yra logiškos, ar per griežtos?

– K. P.: Visiems norisi daugiau tvarkos ir saugumo. Kyla klausimas, ar mikrojudumo priemonėms su nedideliais ratukais saugu važiuoti didesniu greičiu nei 25 km/val. Suprantu, jei tokios transporto priemonės dalyvauja uždaroje teritorijoje ir saugumu pasirūpina renginio organizatoriai. Tačiau tenka matyti, kai važiuojant gatve 60 km/val. greičiu elektrinis dviratis pravažiuoja pro šalį dviračių taku gerokai didesniu greičiu. Priemonėms, kurios išvysto didesnį nei 25 km/val. greitį, nėra saugu važiuoti šaligatviais ar dviračių takais. Didžiausia problema yra greičių skirtumas. Tuomet atsiranda manevravimas ar pavojus kažko nepastebėti. Tačiau automobilių, motociklų ir mopedų vairuotojai ne visada tikisi sutikti tokią transporto priemonę, judančią dideliu greičiu bendrame sraute. Jos ir taip yra sunkiai pastebimos.

Asociatyvi magnific.com nuotr.

– Tai matote riziką, kad jei iš šaligatvių išstumsime paspirtukus, jie gali išvažiuoti į gatvę, kur nėra saugiau? Tuomet galbūt galima spręsti šią problemą kaip nors kitaip?

– K. P.: Nežinau, kaip mes galėtume ją išspręsti. Reikėtų atskiros infrastruktūros pėstiesiems, dviratininkams, tikroms mikrojudumo priemonėms, galingoms elektrinėms transporto priemonėms, taip pat idealu būtų atskirti ir dvirates motorines transporto priemones bei automobilius. Tai būtų labai sudėtinga infrastruktūra. Jau dabar turime didelį iššūkį, kai išsukinėjame iš gatvės į kažkokią teritoriją ir tenka kirsti šaligatvį. Šaligatviu gali atlėkti ir dviratė transporto priemonė, kuri važiuoja didesniu nei leistinu greičiu. Manau, kad saugumo prasme turėsime labai daug iššūkių.

Saugumo prasme mes turėsime labai daug iššūkių.

– Pone Adomai, kaip jums patinka tai, kas vyksta?

– A. B.: Mes vertiname tai pozityviai. Patys pusantrų metų Seime bandėme priimti įstatymą, kuris leistų savivaldybės pareigūnams stabdyti žmones ir tikrinti jų transporto priemonių galingumą. Pagrindinis dalykas yra ne tai, kokius įstatymus bei ribojimus priimsime, o tai, kaip užtikrinsime jų laikymasi. Dabar galiojantys įstatymai neleidžia galingoms transporto priemonėms važiuoti nei dviračio taku, nei šaligatviu. Mes turėtume turėti galimybę užregistruoti galingesnes transporto priemones, bet institucijos to nedaro. Jei šios įstatymo pataisos įneš aiškumo ir tvarkos, tai mes jas palaikysime. Bet kaip ir minėjau, labai svarbi pati įgyvendinimo dalis. Dabar tiek mūsų, tiek policijos turimi galingumo matuokliai net nėra sertifikuoti. Yra daug neįdomaus biurokratinio darbo.

– Kur jūs nusipirkote matavimo įrenginį, kurio niekas negali patikrinti?

– A. B.: Niekas negali patikrinti, nes tokių įrenginių nereikalauja įstatymas. Kai bus priimtas įstatymas, viskas išsispręs. Turime porą smulkių abejonių, bet jei savivaldybės bus įtrauktos į įstatymo derinimą, mes mielai jas išreikšime.

– Kokios tos abejonės?

– A. B.: Tai yra šaligatvių klausimas – kaip kontroliuoti eismą šaligatviuose, kad dviratininkai nebūtų nuo jų nustumti. Tuomet iškart prasideda diskusija apie tai, kas yra dviratis. Reikia pasakyti, kad dviračiai turėtų lenkti pėsčiuosius jų ėjimo greičiu. Pėsčiųjų take pėstieji turi prioritetą, kad ir kaip piktas dviratininkas pypsintų. Mes labai palaikome visų transporto priemonių registraciją. Nepaisant galingumo, turės būti įregistruotos visos transporto priemonės ir tai įneš daug aiškumo bei atsakomybės.

Visas „Žinių radijo“ interviu – vaizdo įraše:

– Daliau, turite reikalų su paspirtukų traumomis. Kokios dažniausiai jos būna?

– D. M.: Labiausiai nukenčia veidas, nes rankos būna užimtos vairo laikymu. Maži ratai, svorio centras yra aukštai, o ta kinetinė jėga, kuri paveikia veido kaulus, yra ganėtinai didelė. Aišku, prie veido kaulų yra ir minkštieji audiniai. Tas, kuris susižalojo, patiria baisiausią vaizdą.

– Ar pastebite, kad traumų daugėja?

– D. M: Mes pradėjome nuo paspirtukų. Po pandemijos sekė pandemija, nes po COVID-19 atsirado paspirtukų traumos. Mes pastebėjome, kad jų kiekvienais metais daugėjo. Skaičiai kiekvieną mėnesį didėjo šimtais. Buvo metų, kai situacija šiek tiek normalizavosi, atsirado socialinės medijos ir žiniasklaidos pavyzdžiai. Galbūt tai šiek tiek atgrasė žmones, be to, atsirado šiokios tokios apsaugos. O dabar, nors ir ruduo, turime tai, ką turime. Traumų pradėjo daugėti ir jos yra skaudžios. Žmogus ilgam laikui iškrenta iš socialinio gyvenimo. Reikia nueiti ilgą kelią, kad būtų galima jį atstatyti.

– Ar tokiais atvejais traumos būna ne tik fizinės, bet ir psichologinės?

– D. M.: Taip. Sunkiausia išbūti tą gijimo laikotarpį. Kadangi trauma būna didelės apimties, žmogui būna sunku išlaukti, kol veidas yra rekonstruojamas. Randų plastika, kietųjų ir minkštųjų audinių rekonstrukcija reikalauja laiko. Kartais atrodo, kad trauma maža, bet viskas gija pusmetį. O jei pažeidžiama pusė veido, tai gali užtrukti net pusantrų metų. Pacientui susitaikyti su tuo būna psichologiškai sunku.