E. Gerulaitytė: tik metusi kelią dėl takelio atradau kelionės žavesį

– Kas yra geriausias tavo kelionių gidas?

– Intuicija, svajonės ir įkvėpimas. Niekur neskubu, neprivalau niekur būti, žinau, kad galiausiai atsidursiu visur, taigi nėra nei poreikio, nei prasmės įsisprausti į aiškiai suplanuotą maršrutą ar laikytis kokių nors tvarkaraščių. Visokiai buhalterijai jaučiu stiprų įtarumą.

Dabar esu Meksikoje. Apkeliavę Kanadą ir JAV, su draugu planavome sukti atgal į Pietų Ameriką per Gvatemalą ir visas kitas Centrinės Amerikos šalis. Bet štai ėmė ir pasitaikė unikali proga sukrauti motociklus į jachtą ir patraukti per Karibus, taigi, užuot keliavę į Centrinę Ameriką, pavasarį keliausime į Kubą, Jamaiką ir Panamą, o tuomet – į Kolumbiją.

– Kiek kelionės maršrutą dėlioji iš anksto, kiek idėjų gimsta tiesiog spontaniškai?

– Dėliojame tik sezonus ir metų laikus. Jau esu apsikvailinusi su nelaukta žiema žemiau ekvatoriaus! Dar laivų maršrutus – pavyzdžiui, po Pietų Amerikos norime leistis į žygį skersai Sibiro ir Mongolijos, taigi teks kažkaip gabenti motociklus į Pietų Korėją. Kol kas, panašu, pigiausias variantas – iš JAV, todėl turbūt grįšime ten. Kita vertus, pasaulis sparčiai keičiasi ir daugybė dalykų keičiasi. Kas žino – gal po poros metų labiau apsimokės motociklus skraidinti iš Buenos Airių? Kitaip tariant, visuomet užmetame akį į sezonus, vizų galiojimą, metų laikus ir motociklų gabenimo galimybes, bet tai ir viskas.

– Renkiesi kelius ar keliukus?

– Tik keliukus! Keliukai visuomet veda į kur kas labiau intriguojančius pasaulio kampelius nei asfaltuoti keliai. Keliukai, vieškeliai, takai ir šuntakiai – visiška magija. Štai kapstėmės po smėlėtą taką Naujojoje Meksikoje, kai prie mūsų sustojo toks senukas rančeris, ką tik paleidęs du savo kaubojus į darbą – pasiklydo viena jo bandos karvė, o surasti gyvulį Naujosios Meksikos dykrose kitaip nei ant žirgo, paprasčiausiai neįmanoma. Paplepėjom su tuo senuku apie karves ir arklius (šiais laikais nebeįmanoma surasti gerų kalvių, kad tave kur), apie orą (sausa!), ganyklas (et, kaip reikėtų lietaus) ir valdžią (šunsnukiai). Prisakęs saugotis barškuolių gyvačių, šaunusis senukas palinkėjo gero kelio ir nurūko sau. Tas pokalbis niekuomet nebūtų įvykęs, jei būtume važiavę asfaltu.

Arba čia, Meksikoje, – leidomės į žygį bekele netoli Morelijos miesto. Paulas užvažiavo ant vinies, taigi sustojome pasikeisti padangos, o kol darbavomės, pro šalį jojo toks kietas skrybėlėtas kabaljeras, kuris sustojo paliežuvauti. Tokie pokalbiai greitkeliuose ar didmiesčiuose tiesiog nevyksta. Ir, žinoma, maži keliukai ir takai veda į atokesnius, mažai lankomus kraštus ir užkaborius. Negalėjau patikėti savo akimis, kokie vaizdai atsivėrė nuo Engineer Pass perėjos Uoliniuose kalnuose, Kolorade, arba Moabo kanjonų dugne. Tokio nežemiško grožio nuo autostrados paprasčiausiai nepamatysi. Žinoma, ne visuomet pavyksta laikytis vien bekelės – kartais neleidžia atstumas, oras arba saugumas, bet kiek galime, važiuojame mažesniais, šalutiniais keliukais ir takais.

E. Gerulaitytė

– Mergina, keliaujanti po šiek tiek mažiau civilizuotus kraštus. Kokie didžiausi sunkumai iškyla?

– Kaip gerai pastebėjo viena mano bičiulė ir keliautoja motociklu Rašmi, jei vyras klaustų apie saugumą kelionėse, turėtume jam daug patarimų. Tačiau moteriai ar merginai? Jos ir taip žino, ko ir kaip saugotis. Juk gyvename tokiame pasaulyje, kur moterims vis dar nepriklauso kai kurios erdvės ir kai kuris paros metas. Štai Lietuvoje, pasirodo, negalima pas vyrą net į svečius eiti, o juo labiau drauge gerti vyną, ypač jei tas vyras – garsus režisierius ar dėstytojas, o jei jau eini, tai būk paruošusi diktofoną, ar ne?

Bet jei pastumtume sarkazmą į šalį, Pietų Amerika moterims nėra kažkaip ypatingai pavojingesnė nei Šančiai ar Žaliakalnis. Gera taisyklė keliaujant – ko nedarai namie, nedaryk ir kelyje. Jei namie ketvirtą ryto neblaivi nesiblaškytum po prastos reputacijos rajoną, tai neplavinėk naktį ir po Rio de Žaneiro favelas. Gana paprasta formulė. Žinau, žiūrint žinias atrodo kitaip, tačiau iš tiesų 99 proc. žmonių pasaulyje yra geri ir nelinki keliautojui pikto – atvirkščiai, globoja ir padeda.

Patyriau tokį epizodą Bolivijoje. Važiuoju šuntakiu per dykumą, traukiu į Ujūnį, vargstu, nes nemoku valdyti motociklo smėlyje – vis griūvu, vis nepavažiuoju… Žodžiu, kapstausi sunkiai. Aplink – nė gyvos dvasios, šimtus mylių – visiška tuštuma, net indėnų kaimelių nėra. Staiga mano veidrodėlyje išdygsta sunkvežimis. Aha, galvoju, na, bent jau teisingu taku važiuoju, jei eismo atsirado. Tačiau sunkvežimis manęs nelenkia. Keista, juk kasuosi vos 40 km/val. Po kokių dešimties minučių tyčia dar sulėtinu. Sulėtina ir sunkvežimis. Hm... Sulėtinu dar, galiausiai sunkvežimis mane aplenkia, tačiau vis vien laikosi šalia, o juk galėtų laisvai rūkti toliau. Dar sulėtinu. Ir jis sulėtina. Pagreitinu – ir sunkvežimis pagreitina. Taip kokį pusvalandį. Darosi nejauku, nusprendžiu sustoti, kas bus – tas. Sustoju – ir sunkvežimis stoja. Velnias. Vairuotojas išlipa ir eina manęs link...

Ar jau minėjau, kad scena vyksta vidury dykumos ir aplink nėra absoliučiai nieko? Prisipažinsiu – tąkart pasidarė baisu. Tačiau kai sunkvežimio vairuotojas prie manęs priėjo, paaiškėjo, kad jis pamatė, jog mano bagažas ant motociklo baigia atsilaisvinti ir tenorėjo pasiūlyti man stiprios gumos gabalą, kad geriau priveržčiau savo bekrentančią kuprinę. "Mano garso signalas sugedęs, nežinojau, kaip atkreipti tavo dėmesį! Na, sėkmės!" Taigi baimės akys didelės, o realybė – kur kas draugiškesnė ir paprastesnė nei Indianos Džounso ekspedicijos.

– Kodėl kelionei pasirinkai motociklą, o ne automobilį, autobusą?

– Automobilyje ar autobuse sėdi tarsi dėžutėje ir į pasaulį žiūri pro stiklą – kaip kokį kino filmą. Važiuodamas motociklu esi pasaulyje. Kitokia laisvė, kitoks skonis, kitoks atvirumas gamtai ir žmonėms.

Žinau, kad gyvenimas nenuspėjamas, kad neįmanoma žinoti, kas laukia už posūkio: bala, karvė ar nuostabiausias saulėlydis, bet žinau – kad ir kas nutiktų, gyvenu dabar ir nieko nesigailiu.

– Ar keliaudama tapai mechanike? Kaip dorojiesi su techniniais nesklandumais?

– Oi, netapau ir turbūt netapsiu. Neturiu talento. Bėdai prispyrus, galiu pakeisti padangas ir tepalus, pareguliuoti grandinę, galbūt sugebėčiau žvakes pakeisti, bet tik tiek. Ilgai kompleksavau, kad neišmanau motociklo mechanikos. Bet, ką gi, neišmanau, o ir nelabai man tai įdomu, tiesą pasakius, tad nusprendžiau nebesikankinti ir motociklo mechaniką patikėti Paului.

Su dabartiniu motociklu – "Suzuki DR650" – techninių problemų tiesiog nekyla. O su mažuoju kinišku kažko labai baisaus irgi nebuvo – kelios nuleistos padangos, pavargusi grandinė ir kriuksintis karbiuratorius didesniame aukštyje Anduose. Man atrodo, modernūs motociklai gana patikimi, ir dabar būti mechaniku, jei nemoki ir nenori, visiškai nebūtina. Kas bus, jei motociklas nusprogs Konge, Sibire ar kur nors Atakamos dykumoje? Neabejoju, kad išeitis atsiras. Visada atsiranda.

– Ko tokios kelionės suteikia ir ką įrašytum į savo CV?

– Empatijos. Supratimo, kad žmonės visur yra tiesiog žmonės. Kad likimai gali būti skirtingi. Kad nėra geriau / blogiau – yra tiesiog kitaip. Kad lyginti ir teisti yra labai paviršutiniška ir visiškai neproduktyvu. Mane kartą kalbino toks radijo veikėjas – klausė, kuo mano kelionės skiriasi nuo turizmo. Atsakiau, kad skirstyti žmones į kategorijas yra toks nelabai protingas užsiėmimas – juk visų mūsų norai, poreikiai, svajonės ir lūkesčiai skiriasi. Veikėjas pasišiaušė – kaip aš drįstanti tikrus keliautojus lyginti su vėplomis turistais?! Na, kam taip susireikšminti? Koks skirtumas, kas kaip keliauja, jei jiems taip gerai, taip norisi, taip patogiau ar įdomiau? Svarbu, kokios patirtys, kokios įžvalgos ar atradimai, o ne kelionių būdas.

Tas pats galioja ir gyvenime. Į CV dabar turbūt papildomai įrašyčiau ispanų kalbą, gebėjimą dirbti bet kokiomis sąlygomis (pavyzdžiui, esu baigusi rašyti straipsnius telefonu, gaudydama "Walmart" internetą), didelę toleranciją stresui, plačias pasaulinės kultūros žinias ir gebėjimą greitai reaguoti ir priimti sprendimus.