Automobilio puošybos elementus atrado vairuotojai, kuriems jų keturračiai žirgai rodėsi esą netobuli. Ne visi jie turėjo inžinerinių sugebėjimų, toli gražu ne vienas galėjo pasigirti stiliaus supratimu. SSRS automobilių dekoras vaidino ypatingą vaidmenį.

Teliuskuojantys žibintai

Anuomet, kai per vienuolika laiko juostų nusidriekusios šalies keliais važinėjo milijonai identiškų modelių ir spalvos automobilių, puošyba buvo vienintelė galimybė bent kiek išsiskirti iš minios. Tiesa, kaip ir dažnai nutinka su naujovėmis, išskirtinės detalės netruko virsti mada, todėl galiausiai radosi daug tos pačios markės ir spalvos žigulių ar volgų, papuoštų vienodais dekoro elementais.

Atsirasti kai kuriems puošybos elementams „padėjo“ SSRS automobilių gamintojai. Pradėjus masiškai gaminti vietos konstruktorių sukurtus modelius, išlindo brokas: dažnos markės mašinos žibintai nebuvo hermetiški, todėl jų stiklai rasojo. Susikaupusi drėgmė blogino apšvietimą ir trumpino lempučių gyvavimo laiką.

Išradingieji SSRS vairuotojai rado racionalų sprendimą: į žibintus įpildavo stabdžių skysčio. Raudonos spalvos skystis (anuomet buvę tik tokio) savotiškai papuošdavo žibintus, o sykiu ir sutraukdavo drėgmės perteklių.

Trimačiai vaizdai

Ypatingas pasididžiavimo objektas buvo pavarų svirčių puošmenos. Dažniausiai svirties galvutė būdavo pagaminama iš vadinamojo organinio stiklo, kuriame būdavo įtupdoma – kalbant šiuolaikiniais terminais – trimatė gėlė. Dažniausiai – raudona ar rausva rožė.

Alternatyvus sprendimas – spalvoti raižiniai, iš tų pačių medžiagų pagaminti „gintaro“ lašeliai su tikrais vabzdžiais, drąsiausieji įtupdydavo seksualių moterų atvaizdą ar kaukolę.

Vyravo vienoda stilistika, tačiau pogrindiniai meistrai kiekvienam mašinos savininkui galėjo pagaminti vienetinių puošmenų. Beje, vabzdžius, kuriems buvo lemta amžiams nutūpti ant pavarų svirties, tekdavo susigauti patiems užsakovams.

Patys stilingiausieji prisiderindavo ir kitokių analogiško stiliaus vairuotojo atributų: iš analogiškų medžiagų ir raižinių pagamintą laikrodžio apyrankę, rašiklį su bloknotu, kuriuos pritvirtindavo matomoje vietoje.

Nors šiandien daug kam atrodo kitaip, vasaros kaitrų būdavo ir anuomet. Apie kondicionierius SSRS automėgėjai nedrįso nė pasvajoti, tad džiaugdavosi įsigiję nedidelius ventiliatorius, kuriuos prisitvirtindavo prie prietaisų skydelio ar atbulinio matymo veidrodėlio.

Užuolaidėlės ir lėlės

Noras pasislėpti nuo pašalinių akių nebuvo svetimas ir SSRS automobilių mėgėjams. Mašinomis tonuotais stiklais galėjo važinėti tik partiniai darbuotojai, kitiems beliko griebtis namudinių metodų. Paprasčiausias ir populiariausias – užuolaidėlės, kabinamos prie galinio stiklo. Stilingiausieji jų spalvą priderindavo prie kėbulo spalvos.

Anuomečių automobilių užpakalinė dalis apskritai sulaukdavo ypatingo savininkų dėmesio. Be užuolaidėlių, galinį stiklą papuošdavo dar ir ant palangės patupdytas suvenyras – piktas šuo ar tigras judančia galva, tikru kailiu papuošti kačiukai.

Kartais akį patraukdavo guminis žaislas ar nemenkos lėlės galva, užmauta ant kablio (praktiškasis sumetimas – saugo nuo surūdijimo, sykiu galimybė pademonstruoti kitiems vairuotojams savo išradingumą).

Prie galinės kėbulo dalies apačios mūsų tėvai ir seneliai pritvirtindavo gumos juostas. Jos siekdavo kelio dangą ir buvo laikomos savotišku antistatiniu prietaisu – esą sumažindamos kėbule besikaupiantį elektros krūvį, mažindavo ir benzino garų sprogimo riziką. Kuo daugiau guminių juostų, tuo mažesnė tikimybė sprogti, manė SSRS vairuotojai. Akivaizdu, kad per fizikos pamokas jie piešdavo svajonių keturračius ar rašydavo eiles: guma – dielektrinė medžiaga, todėl ji net teoriškai negalėjo tarnauti kaip savotiškas žaibolaidis.

Vos buvusioje SSRS erdvėje atsirado buitiniai kompaktinių plokštelų grotuvai, jos tapo neatsiejama automobilių interjero dalimi. Iš tolo spindėdamos vaivorykštės spalvomis jos galėjo byloti apie mašinos savininko modernumą ir atliko ypatingą misiją: išsklaidydavo kelių patrulių radarų bangas. Kas ir kodėl taip sugalvojo, nėra žinoma, nes moksliniais tyrimais šis teiginys niekada taip ir nebuvo patvirtintas.

KD inf.