R. Orlauskaitė: apie gyvenimą pakeitusią avariją ir misiją būti pavyzdžiu žmonėms su negalia

Susipažinkite su Roberta Orlauskaite, kuri prieš 9-erius metus patyrė lemtingą avariją Graikijoje su itin skaudžiomis pasekmėmis – kairiosios kojos amputacija. Šis gyvenimo vingis pakeitė moters gyvenimą ir požiūrį į jį. Šiandien Roberta yra ne tik vienos tarptautinės įmonės grupės vadovė, dirbanti su tarptautinio verslo projektų įgyvendinimu, bet ir įkūrusi savo verslą, kuris teikia vestuvių planavimo bei dekoravimo paslaugas. Moteris taip pat didžiuojasi būdama mama, vesdama paskaitas, kuriomis siekia didinti žmonių su negalia motyvaciją ir socialinėje erdvėje atvirai kalba apie negalią tam, kad taptų pavyzdžiu bei įkvėptų likimo brolius ir seseris neužsidaryti savyje.

Tą akimirką supratau, kad rytojaus gali ir nebūti, todėl nevalia švaistyti nė vienos minutės.

„Visą laiką sakau, kad tas žmogus, kuriuo buvau iki lemtingo įvykio, buvo visai kitas nei tas, kokiu esu šiandien – mūsų požiūris į gyvenimą visiškai skirtingas. Pamenu, kad įvykus avarijai, nekilo klausimų, kodėl tai nutiko būtent man, galvoje sukosi tik viena mintis – gyvenime turėjau tiek svajonių ir nieko nepadariau, kad jas išpildyčiau. Tad daviau sau pažadą, jeigu gausiu antrą šansą gyventi, padarysiu viską, kad tas svajones pildyčiau čia ir dabar. Tą akimirką supratau, kad rytojaus gali ir nebūti, todėl nevalia švaistyti nė vienos minutės“, – pasakoja R. Orlauskaitė.

Ji tęsia, kad greitosios automobilyje davusi sau šį pažadą, jo laikosi iki šiol ir siekia išbandyti kuo daugiau veiklų.

„Kai sulaukiu pasiūlymo kurs nors dalyvauti, visada savęs paklausiu, ką sakytų tas žmogus, kuriuo buvau iki avarijos ir atsakau priešingai – taip jau išeina, kad tas atsakymas būna „Taip“. Noriu gyventi aktyviai, tad dar visai neseniai išbandžiau sau visiškai naujas patirtis: dalyvavau bėgimo stovykloje ir banglenčių stovykloje, kuriose įsitraukiau į visas organizuotas veiklas be jokių trukdžių. Taip gyvenu ne tik norėdama įrodyti sau, kad galiu, bet ir siekdama pademonstruoti aplinkiniams, kad negalia nėra nuosprendis, nes viskas įmanoma, jeigu tik yra noro“, – teigia moteris.

Kuria pokytį visuomenėje

Paklausta, kodėl nusprendė apie savo negalią kalbėti garsiai ir tokiu būdu rodyti pavyzdį kitiems, moteris pripažįsta jaučianti, kad tai – gyvenimo jai skirta užduotis ir misija.

Iš pradžių ir pati nešiojau kuo natūraliau atrodantį protezą, kad tik niekas neatkreiptų dėmesio, bet netrukus supratau, kad taip daro daugelis, apgaudinėdami ne tik save, bet ir aplinką.

„Kai prieš 7-erius metus grįžau į Lietuvą ir pradėjau ieškoti informacijos, kaip gyvena žmonės po tokių amputacijų, supratau, kad tos informacijos praktiškai nėra. Viešojoje erdvėje buvo visiškas sąstingis negalios tema. Iš pradžių ir pati nešiojau kuo natūraliau atrodantį protezą, kad tik niekas neatkreiptų dėmesio, bet netrukus supratau, kad taip daro daugelis, apgaudinėdami ne tik save, bet ir aplinką“, – atvirauja R. Orlauskaitė.

Moteris pasakoja, jog norėjo parodyti, kad galima gyventi kitaip – neapgaudinėti savęs ir tuo pačiu didžiuotis savo negalią pavertus galia. Tad nuo to laiko ji nusiėmė protezo apdailą, kuri sukuria natūralumo įspūdį, pradėjo nešioti trumpus sijonus ir sukneles, o viešoje erdvėje apie negalią ėmė kalbėti garsiai ir pozityviai.

Toks poelgis iš pradžių sulaukė daug neigiamų reakcijų – žmonės gatvėse piktai spoksodavo, replikuodavo išvaizdą ir reikšdavo užuojautą, tačiau laikui bėgant Roberta išmoko su tuo tvarkytis psichologiškai, o bėgant metams vis daugiau žmonių suteikia ir teigiamą grįžtamąjį ryšį, o tai reiškia, kad situacija keičiasi į gera.

„Dabar žmonės pamatę mano kojos protezą dažnai nusišypso, pagiria mano išvaizdą – švenčių proga dažnai nusprendžiu jį pasipuošti, pavyzdžiui, Kalėdų proga buvau jį apsukusi degančiomis lemputėmis, o Mindaugo karūnavimo dieną įprasminau ant protezo nusipiešusi Vytį. Be to, sulaukiu ir nemažai privačių žinučių iš su panašia negalia susiduriančių žmonių, kuriems reikia patarimo ar palaikymo. Važiuoju jų aplankyti ir pabendrauti, nes kiekvienas toks susitikimas man suteikia prasmę tam, ką aš darau, teikia džiaugsmą gyventi bei leidžia tikėti, kad savo pavyzdžiu prisidedu prie pokyčio“, – atvirauja moteris.

Ji priduria, kad šiame kelyje yra ne viena ir džiaugiasi „Camelia“ vaistinių tinklo iniciatyva, kuria siekiama parodyti visuomenei, jog žmonės su negalia yra tokie patys kaip ir visi kiti – kuriantys šeimas, turintys darbus, mėgstamus užsiėmimus, mylintys gyvenimą ir mylimi juos supančių artimųjų.

Roberta – viena iš 250 tūkstančių Lietuvoje gyvenančių žmonių su negalia, kuriems vis dar tenka susidurti su atskirties iššūkiais, nors laikui bėgant vis daugiau visuomenės narių supranta, kad visi esame lygūs. Norėdama paskatinti šio pokyčio tempą, „Camelia“ vykdo socialinę komunikacinę kampaniją „Kartu vienas dėl kito“. Vykdydama ir tokios paties pavadinimo lojalumo programą, „Camelia“ siekia žmonėms su negalia pasiūlyti kuo prieinamesnes kainas bei mažinti jų patiriamus finansinius iššūkius.

Tapus lojalumo programos „Kartu vienas dėl kito“ nariu, „Camelia“ vaistinėse taikomos šios nuolaidos: maisto papildams – 30 proc., kosmetikai – 25 proc., nereceptiniams vaistams – 20 proc., receptiniams vaistams – iki 15 proc., o kitam asortimentui iki 20 proc.

Daugiau informacijos apie lojalumo programą „Kartu vienas dėl kito“ – „Camelia“ vaistinėse ir internetinėje svetainėje camelia.lt/kartu.