– Jus daugelis pažįsta iš plakatų. Iš pradžių juose buvo užrašai „Statau kauniečiams“ ir „Statau vilniečiams“, o dabar – „Pragmatizmas“ ir „Patriotizmas“. Tad pradėkime nuo plakatų: kaip ten atsidūrėte?
– Įtariu, kad norite paklausti, ar kandidatuosiu į Kauno merus.
– Jeigu jau pradėjote – ar kandidatuosite į merus?
– Ne, šiuo metu nekandidatuosiu. Galvoti taip toli į priekį būtų išties sudėtinga, bet į šiuos rinkimus tikrai neplanavau eiti ir neisiu.
– Vadinasi, šio pokalbio drąsiai galime nežymėti kaip politinės reklamos – reikalavimai juk griežti. Apie politiką kalbėti galime, tačiau iš karto išsiaiškinome, kad į rinkimus neinate.
– Taip. Galime kalbėti apie politiką, verslą, apie viską, bet aš tikrai nesu tas žmogus, kurio pokalbį reikėtų žymėti kaip politinę reklamą.
– Kodėl tada atsidūrėte ant plakatų?
– Plakatai yra viena iš mano įmonės komunikacijos dalių. Tai tęstinė komunikacija, prasidėjusi man grįžus į Lietuvą po daugiau nei keturiolikos Amerikoje praleistų metų, kai įmonę reikėjo iš esmės pertvarkyti. Grįžęs susidėliojau verslo planą ir nusprendžiau, kad ant senos įmonės pamatų pastatysiu visiškai naują. Komunikacija prasidėjo 2023–2024 m. Tada ji buvo visiškai nukreipta į darbdavio įvaizdžio kūrimą, nes žmonės yra pagrindinis mūsų turtas, o tikslas buvo surasti naujų darbuotojų. Tai tęsiasi ir dabar: tai, ką matote, yra to paties tikslo siekimas – pritraukti ir išlaikyti mūsų potencialą, t. y. žmones. Kartu labai atsakingai žiūrime į visuomenę, į jos socialines problemas, keliame klausimus. Plakate matote įmonę ir mano veidą. Viena vertus, tai aiškus ženklas, kad už įmonės stovi konkretus žmogus, prisiimantis asmeninę atsakomybę. Kita vertus, norėjau iškelti klausimą, ar Lietuvoje nevertėtų daugiau kam prisiimti asmeninės atsakomybės – tiek versle, tiek politikoje. Tai mūsų visuomeninės iniciatyvos dalis. Naujuoju plakatu keliu dvi konceptualias temas – patriotizmą ir pragmatizmą. Visų pirma kviečiu žmones susimąstyti, kas tai yra, nes šie du žodžiai man be galo svarbūs. Kad ir ką daryčiau, visada galvoju per šias dvi prizmes. Per patriotinę – ar tai gerai Lietuvai, ar gerai visuomenei, ir tik tada – ar gerai man. O pragmatizmas – kad ir ką darytume versle ar valstybės valdyme, privalome viską vertinti pragmatiškai. Ne ideologiškai, o vadovaudamiesi vertybėmis, bet pragmatiškai. Tačiau jeigu neturi vertybinio, idėjinio prado, kuris man ir yra patriotizmas, tavo pragmatizmas tampa visiškai šaltas. Ypač versle – tai virsta just business požiūriu, ir tada kyla daug problemų. Todėl šios dvi sąvokos viena be kitos neegzistuoja. Jos man tokios svarbios, kad vadovaujuosi jomis kasdien – tiek versle, tiek visuomeninėse iniciatyvose, todėl noriu jas parodyti ir žmonėms. Visų pirma – sužadinti susidomėjimą, kad šios vertybės dažniau atsirastų mūsų kasdieniame gyvenime.
– Jūsų įmonės veikla susijusi su infrastruktūros objektais, vadinasi, tiesiogiai liečia visuomenę ir neretai ją erzina – infrastruktūros darbai retai džiugina, jeigu apskritai džiugina. Tad kuo užsiima Jūsų įmonė ir ar nebijote prisiimti tokios tiesioginės atsakomybės rodydamas savo veidą?
– KRS – labai sena įmonė, veikianti nuo 1950 m. Tuomet ji tiesė ryšių tinklus: visos „Telekomo“ statybos, vėliau – optinio kabelio tiesimas, kai „Telekomas“ jį pradėjo diegti. Paskui įmonė buvo privatizuota, o po 2005-ųjų man teko ją perimti. Ji buvo pervadinta į KRS ir istoriškai iki šiol tebėra ta pati įmonė. Tačiau grįžęs iš Amerikos nusprendžiau ją iš esmės pertvarkyti: paėmiau įmonės pagrindą ir ant jo pastačiau visiškai naują įmonę. Anksčiau įmonė darė viską, kas yra po žeme, o šiandien ją vadinčiau Lietuvos infrastruktūros statytoja. Kuriame visą infrastruktūrą – tai, kas yra po žeme, ant žemės ir virš jos. Šiandien esame išskirtiniai, nes turime visas kompetencijas po vienu stogu. Angliškai tai vadinama design and build – kai gali ir suprojektuoti, ir pastatyti. Kalbant apie antžeminius statinius, turime architektų, visų specialiųjų dalių projektuotojų – galime suprojektuoti apšvietimą, elektros ir vandentiekio sistemas, turime konstruktorių ir t. t. Viską galime pastatyti: turime visų sričių projektų vadovų, statybos vadovų, inžinierių.
– Kiek žmonių dirba Jūsų įmonėje?
– Šiuo metu jau 500. Tai yra mūsų pačių darbuotojai, bet mes dar įdarbiname daug subrangovų. Esame generaliniai rangovai, tačiau labai diversifikuoti, nes darome viską. Kitos įmonės, kuri dirbtų visą darbų spektrą – nuo požeminių tinklų iki antžeminių statinių, – Lietuvoje turbūt nėra. Be to, visas kompetencijas turime po vienu stogu.
– Jūs prisiimate atsakomybę už savo valdomos bendrovės atliekamus darbus?
– Tikrai taip. Žinoma, negaliu prisiimti atsakomybės už kiekvieno varžto prisukimą, bet yra sutartiniai ir garantiniai įsipareigojimai – viskas bus padaryta taip, kaip sutarta.
– Garantiniai ir sutartiniai įsipareigojimai savaime reiškia prisiimtą atsakomybę. Tačiau šiuo atveju skamba taip, tarsi sakytumėte: skambinkite man, jeigu matote mano įmonės logotipą statybvietėje, o kiemas per ilgai iškastas. Ir dabar visas daugiabutis skambina gerbiamam vadovui: „Kada pagaliau baigsite? Juk lentelėje įrašyta kita data.“ Ar taip ir veikia?
– Daugelis įsivaizduoja, kad viskas labai paprasta, bet gyvenime niekas nevyksta be priežasties. Projekte dažnai atsiranda neatitikimų: tai, kas suprojektuota ir sugalvota kabinete, objekte būna visiškai kitaip. Ypač kai kalbame apie inžineriją po žeme. Didžiausia problema ta, kad požeminiai inžineriniai tinklai – tai labai seni, 50–60 metų senumo vamzdžiai ir kabeliai. Įsivaizduokite: vyksta renovacija, paimami seni brėžiniai ir visi mano, kad po žeme viskas yra pagal juos. Tačiau ten per tiek metų viskas pakeista. Dar turime ir paveldą – miesto centrą, senamiestį. Ten atkasame ne vieną vamzdį, o dar penkis, kurių net nebuvo planuose, atkasame paveldo objektų, dar viso ko. Daug darbų sustoja vien dėl to, kad iš dalies objektyviai negalime žinoti, kas ten yra. Problema yra tokia, kad mes jau projektuodami turėtume žinoti, kad vienoje ar kitoje vietoje gali būti problemų, tad reikia numatyti tam laiko, galbūt ir biudžeto. Jeigu anksčiau būta tokių problemų, jų bus ir dabar. Stebuklų nebūna.
– Kitas dalykas, kurio, man atrodo, pasigenda visi miestiečiai, – aiški komunikacija. Gatvių remontai jau tapo keiksmažodžiu: stovi vienas sunkiosios technikos vienetas, pora darbininkų rūko, ir taip objektas stovi pusmetį ar metus. Galbūt darbai nevyksta dėl aiškių, konkrečių priežasčių, bet jas reikėtų įvardyti – skelbimais, pranešimais, susitikimais su gyventojais. Ar įmanoma tai įgyvendinti?
– Be abejo, įmanoma. Tik reikia atkreipti dėmesį, kad viešuosiuose pirkimuose didžioji ne tik atsakomybės, bet ir teisių dalis tenka užsakovui. Pagrindinis mūsų užsakymų portfelis – būtent viešieji pirkimai, tad užsakovai yra valstybė, valstybės ar savivaldybės įmonės. Daug kur rangovas negali daryti nieko – net pranešimo išplatinti nesuderinęs. Todėl dažnai esi tik vykdytojas, veikiantis sutarties ribose. Komunikacija, aiškumas, o ypač problemų sprendimas ir jų stūmimas į priekį yra užsakovo rankose – tos pačios savivaldybės ar savivaldybės įmonės.
– Savivaldybės, kaip matome, dažniausiai mėgsta kalbėti tik apie įgyvendintus projektus, o apie užstrigusius nutyli. Išsiaiškinome, kad Jūsų verslas sudėtingas: nežinote, ką rasite, kiek iš tikrųjų truks objekto statyba, sutvarkymas ar restauracija, be to, apie tai negalite informuoti, nes tai draudžia sutartis – leisti gali tik užsakovas. O Jūs sakote: štai aš ant plakato, atstovauju savo įmonei, tad keikite mane.
– Mano tikslas niekada nebuvo, kad mane keiktų. Visų pirma tai atsakomybė platesne prasme. Įmonės atsakomybė prasideda nuo atsakomybės už jos žmones. Įmonė atsakinga už darbuotojus ir jų šeimas, nes moka algas – ir turi jas mokėti ne tik dabar, bet ir ateityje, nes žmonės negali greitai pakeisti darbo. Tai atsakomybė sumokėti mokesčius, atsakomybė bankams ir kitoms susijusioms šalims – medžiagų tiekėjams, subrangovams, visiems partneriams. Taip pat sutartiniai įsipareigojimai užsakovui, kuriam atliekame darbus. Tą atsakomybę suvokiu plačiai – tai ne atsakomybė už kažkokį vieną kiemą ar medžiagą. Esu atsakingas už procesą. Jeigu objekte iškilo problema, aš esu atsakingas už tai, kad ji būtų išspręsta. Tačiau tai nereiškia, kad pats nueisiu ir ją išspręsiu, nes galbūt nesu tas žmogus, kuris tai padarys geriausiai. Geriausiai problemą išspręs projekto vadovas, statybos ar darbų vadovas – priklausomai nuo objekto dydžio ir specifikos. Tai žmonės, kurie tuos dalykus gerai išmano. Mano atsakomybė yra ateiti ir viską suorganizuoti. Keldamas asmeninės atsakomybės idėją, visuomenei noriu pasakyti, kad jeigu versle kas nors bus blogai, vis tiek „degsiu“ aš. Esu įmonės generalinis direktorius, esu įrašytas registre, tad jeigu kas nors nepavyks, mane pirmą ir „pakars ant šakos“. Bet aš nuo to nebėgu. Sakau: taip, aš atsakingas, ir taip turi būti. Dabar pažiūrėkime į valstybės valdymą. Būtent to mes ir pasigendame. Šia mintimi ir noriu pasakyti: valstybės valdyme galime turėti tą patį. Privalome turėti tą patį. Žmonės turi galėti atsistoti ir pasakyti: „Esu asmeniškai atsakingas. Problemą išspręsiu arba jau sprendžiu, o jeigu kas nors neveiks, nueisiu ir padarysiu, kad veiktų.“ Štai ko mums trūksta.
– Atidesni „Kauno dienos“ studijos žiūrovai puikiai žino mano mėgstamą žodį – „gaspadorius“. Tokio „gaspadoriaus“ Lietuvoje seniai ilgiuosi: žmogaus, kuris prisiima atsakomybę, mąsto ūkiškai, galvoja ne apie savo kišenę, bet ir apie šalį, kurioje gyvena, kuria ir uždirba. Manau, tai pats protingiausias požiūris, kurio labai pasigendu ne tik versle, bet, kaip minėjote, ir politikoje. Kitas dalykas – lietuviai, bent jau taip sakoma, nemėgsta išsišokėlių. Verslo partneriai, bankai, galiausiai valdžios institucijų dėmesys – Jūs tarsi nusipiešėte taikinį ant savęs. Tai jau ne tik atsakomybės prisiėmimas, bet ir verslo partnerių požiūris į Jus. Ar nekilo abejonių, kaip į Jus pažiūrės? Juk paskaičius komentarus, atrodo, kad pas mus visi „darosi sau reklamą“. Tačiau Jūsų atveju gali būti, kad kai kam tai nepatinka. Ar tai jaučiate, ar baiminatės ir kaip į tai reaguojate?
– Ne veltui viena iš mano kertinių sąvokų yra pragmatizmas. Dalis žmonių, kaip sakote, galvoja, kad darau sau asmeninę reklamą. Tačiau norėdami pritraukti žmonių, turime kuo nors išsiskirti. 2023 m. pradžioje mūsų įmonėje dirbo apie 120 žmonių, dabar – beveik 500. Vadinasi, žmones reikia kaip nors pritraukti, o statybų sektoriuje jų trūksta visiems. Visi skundžiasi, kad darbuotojų nėra, o mes kasdien augame, pas mus nuolat ateina naujų žmonių. Jeigu šiandien ateitų dar specialistų, drąsiai iš karto priimtume dar 200. Mums irgi trūksta žmonių, bet mes nuolat augame. Ką tai reiškia? Kad mūsų, kaip įmonės, reklama nėra susijusi su užsakymų gavimu. Ji visų pirma susijusi su talentų pritraukimu. Kadangi turime daug kompetencijų po vienu stogu, mums reikia labai skirtingų specialistų. O čia paprasta matematika – žiūrint pragmatiškai, žmonių pritraukimas kainuoja. Yra verslų, kurie užsiima darbuotojų paieška. Kiek kainuoja vieno darbuotojo pritraukimas? Vieno mėnesio bruto atlyginimo dydžio suma – toks standartas. Geresnės agentūros paprašys ir dviejų. Palyginkite: įmonė, kuri neformuoja savo įvaizdžio arba nėra tokia aktyvi, kad susikurtų kandidatų srautą, turėtų samdytis išorės įmonę, kuri atvestų, tarkime, 100 kandidatų. Padauginkite iš vidutinio bruto atlyginimo – o jeigu dar aukšto lygio specialistai, objektų žmonės, – tai gali siekti apie pusę milijono eurų. Tiek kainuotų visas šis reikalas. O dabar pažiūrėkite, ką darome mes. Visas funkcijas turime savo įmonėje, į išorę beveik nieko neperduodame, darome reklamą – formuojame įvaizdį – ir darome tai kitaip nei visi. Mes augame, o kiti galbūt skundžiasi ir mažėja. Mes nesiskundžiame, kad trūksta žmonių ar kad negalime paimti projekto. Turime aukščiausio lygio specialistų. Mūsų įmonės raštingumas, kalbant apie skaitmeninimą ir procesus, turbūt vienas aukščiausių Lietuvoje. Važiuojame pirmyn drąsiai, pakelta galva. Net vertinant vien ekonomiškai, mums tai daryti daugiau nei apsimoka.
– Tačiau, kaip žinome, lazda turi du galus. Ar negali būti taip, kad kažkas pagalvos: „Keistuolis tas vadovas, mačiau jį ant plakatų – geriau pas jį neisiu“?
– Jeigu būsiu tik ant plakato, žmonės manęs nepažins, negirdės, kaip kalbu, nežinos, ką galvoju. Tačiau aš ateinu čia ir mes kalbamės. Tegul žiūrovas, pažiūrėjęs Jūsų laidą, mūsų pokalbį, sprendžia ir vertina pats. Pas mane nėra politikavimo, nėra jokios ideologijos – yra aiškus vertybinis pagrindas, aš aiškiai kalbu iš vertybinės pozicijos. Kai kurie dalykai, galima sakyti, gali būti susiję ir su mano amerikietiška patirtimi, bet apie juos kalbu tiesiai, be užuolankų.
– Kaip tik norėjau paklausti apie Amerikos etapą ir dar labiau – apie grįžimą į Lietuvą ir verslą. Ar tas verslas Jums priklausė, kol gyvenote Amerikoje?
– Taip, priklausė.
– Minėjote, kad buvote išvykęs keliolikai metų. Tai palikote jį lyg našlaitį?
– Nebuvo taip, kad palikau kaip visišką našlaitį. Versle esu nuo šešiolikos metų, o į Ameriką išvykau, kai man buvo 34 metai, tad natūralu, kad čia jau kažką veikiau, turėjau sukūręs tam tikrą pagrindą. Verslą turėjau palikti žmonėms, kurie tuo metu dirbo, – kitos išeities nebuvo. Pradžioje, pirmuosius dvejus metus, tikėjausi, kad galėsiu patogiai skraidyti iš Los Andželo į Vilnių. Tačiau dėl to nukentėjo mano sveikata. Po kelerių metų turėjau priimti sprendimą: arba grįžtu į Lietuvą, nors tuo metu su žmona dar nenorėjome grįžti, arba atsitraukiu nuo Lietuvos. Nusprendžiau atsitraukti, nors su žmona visą laiką žinojome, kad grįšime. Šis grįžimas turėjo įvykti anksčiau, bet mus sustabdė COVID-19 pandemija, paskui sulaukėme labai džiugios žinios – gimė mūsų pagrandukė dukrytė, ir viskas šiek tiek nusikėlė. Tačiau visą laiką žinojome, kad grįšime. Kai reikėjo aiškiai apsispręsti, kur gyventi, pasirinkau Ameriką. Manau, tai buvo geras sprendimas, nes labai daug ko išmokau. Grįžęs į Lietuvą jaučiu, kad parsivežiau daug to, ko čia nėra, daug kuo galiu pasidalyti.
– Nedrįsčiau Jūsų lyginti su Valdu Adamkumi, bet kažkodėl šis pavyzdys dabar šovė į galvą: sveikas amerikietiškas požiūris, drąsa, šypsena ir nestandartiniai sprendimai. Galbūt ir Jūsų veiksmuose juntama Amerikos įtaka?
– Manau, Amerika tikrai suformuoja žmogų – žinoma, jeigu jis atviras ir perima teigiamą jos pusę. Tada žmogui iš esmės nieko nėra neįmanoma. Pas mus to trūksta: gyvename mažoje šalyje, mūsų visuomenė maža, homogeniška, todėl vis dar turime, sakyčiau, mažumo sindromą. Tačiau kai Amerikoje pabūni ne metus ar dvejus, o daugiau nei dešimt, tau atsiveria viskas. Supranti, kad nėra tokių žodžių kaip „ne“ ar „neįmanoma“. Tada grįžti į Lietuvą su tokiu požiūriu ir matai: čia tikrai daug ką galima daryti kitaip. Tai joks Amerikos atradimas – pasaulyje taip tikrai yra. Todėl grįžęs žiūriu į verslą, valstybės valdymą, visuomenę ir noriu pasakyti: palaukite, galime ir kitaip, galime padaryti daugiau ir geriau. Kiekviena situacija skirtinga, bet tai tikrai įmanoma. Nėra tokio žodžio „ne“.
– Visą laiką žinojote, kad grįšite į Lietuvą – štai ir patriotizmas. Pakalbėkime apie jį. Kas Jums yra patriotizmas ir Lietuva?
– Papasakosiu apie vieną išgyvenimą. Kai gyveni savo šalyje, daug ko nematai. Kai gyveni Vakaruose – mes gyvenome Los Andžele, sostinėje Vašingtone, Floridoje, – po tam tikro laiko pajunti tėvynės trūkumą. Manau, daug ką apie patriotizmą, apie tėvynę gali suprasti per praradimo skausmą. Nepraradęs negali suprasti, ką praradai. Toks išgyvenimas yra ir mūsų šeimoje, ir jis toks stiprus, kad sakome: nepraradęs nesuprasi. Tik praradęs suvoki, kiek tau tai buvo verta, kiek svarbu ir ką tai reiškia tavo gyvenime. Šio artumo netekome gyvendami emigracijoje, o kadangi išvykome toli, neišeidavo dažnai grįžti ir palaikyti ryšio. Tai ir parodo, kad mūsų patriotizmas, noras dirbti Lietuvai, mūsų šaliai, yra paremtas tuo skausmu, tuo praradimu.
– Kaip matote Lietuvą grįžęs iš Amerikos?
– Manau, Lietuva yra viena geriausių vietų gyventi pasaulyje. Ir nesvarbu, kad laimime ne vienus reitingus, kad Vilnius ar Kaunas įvertinami kaip tinkami jaunoms šeimoms, – matome ne vieną tarptautinį tyrimą, kuriame Lietuva vertinama labai aukštai. Išeikime į gatvę ir pamatysime: žmonės šypsosi, gerai gyvena, viskas čia labai gerai. Manau, klausimas yra, ar negalime padaryti daugiau. Ar neprivalome sustoti ir pažiūrėti, ar tai, ką turime, tikrai išlaikysime, jeigu nepradėsime mąstyti plačiau ir giliau. Pvz., mūsų saugumas. Mūsų geopolitinė situacija nepasikeis. Kur yra mūsų žemė, ten ir bus. Kokie mūsų kaimynai, tokie ir liks. Manau, mes truputį užmiegame. Nebematome, kad, norėdami toliau augti ekonomiškai, kurti gerovę, užtikrinti žmonėms visapusiškai geresnį ir kokybiškesnį gyvenimą, turime pasirūpinti saugumu. Ši sritis pamiršta. Grįžęs matau neadekvatumą: pamirštame, kur esame ir šalia ko gyvename, kas yra už mūsų sienos, ir nesirūpiname savimi. Tokius dalykus matau, o jie veda toliau – į valstybės valdymą, sprendimų priėmimo procesus ir kt.
– Pakalbėkime apie saugumą. Šią temą norėčiau pradėti nuo vieno pastebėjimo. Kartą dirbdamas kaime pagalvojau, kad anksčiau žmonės kaime negalėjo pyktis, nes reikėdavo talkos – namą statyti, šieną vežti, burokus kasti. Su kaimynais turėjai sugyventi. O dabar turime prabangą susipykti su visais: vienas už „Rytą“, kitas už „Žalgirį“, vienas už socialdemokratus, kitas už konservatorius ir t. t. Kalbant apie saugumą, vis pagalvoju: kaimynai niekur nedings, ir vis kalbama, kad sieną reikėtų stiprinti. Utopinė idėja: jeigu valstybė paskelbtų talką ir pagal specialistų brėžinius kviestų žmones kasti griovius, įrengti įtvirtinimus – ir ne tik žmonių, bet ir verslų talką. Ar Jūsų įmonė prisijungtų prie tokios talkos neatlygintinai, valstybės saugumo labui?
– Truputį paprieštaraučiau. Manau, tokios sutelktinės akcijos veikia labai gerai. Dar iš vaikystės prisimenu talkas: žmonės išeidavo, susitvarkydavo kiemą, pabendraudavo. Iki šiol jas prisimenu ir net jų laukdavau – kadangi kaimo neturėjau, buvau miesto vaikas, grėblį rankose palaikyti ir pagrėbti būdavo tikras malonumas. Sutinku, kad to reikia, visuomenei reikia susitelkimo. Tačiau skeptiškai žiūriu į tokius dalykus kaip „imkime ir bėkime“. Valstybės saugumas yra labai atsakingas klausimas, į jį turi būti žiūrima sistemiškai. Sakyčiau, mums nereikia pulti stačia galva ką nors daryti – juk ne visi esame specialistai.
– Be jokios abejonės. Aš ir turiu omenyje darbus pagal specialistų nurodymus.
– Aš iškelčiau visai kitą idėją, apie kurią dabar dar niekas nekalba. Manau, pirmasis signalas, kurį pamatė Lietuvos visuomenė, buvo Latvijos premjero paaiškinimas: gelbėkite, neturime pajėgumų, negalime susitvarkyti su savo siena, apskritai nieko neturime. O lietuviai, kaip žinome, nemažai padeda Latvijai. Bet išeikime iš tos pačios geopolitinės situacijos. Turime kaimynę Rusiją. Ir yra žiedinės valstybės – Estija, Latvija, Lietuva, Lenkija, Ukraina – saugančios visą likusią Europą, visą Vakarų civilizaciją nuo agresoriaus. Jeigu šių valstybių svarbą išaiškintume vokiečiams, ispanams, tiems patiems portugalams, kurie galvoja, kad gyvena labai toli nuo visko, – visai Europai, – manau, jie suprastų, kokie esame svarbūs ir tada pro mus joks agresorius toliau nepraeitų. Tada jie padengtų visas mūsų saugumo sąskaitas ir nuolat mums mokėtų vien už tai, kad čia sudarome tą žiedą.
– Jūsų idėja dar utopiškesnė nei mano.
– Ne, aš taip nemanau. Ukrainai skyrėme, skiriame ir skirsime visapusišką paramą – finansinę, materialinę, emocinę. Tačiau jeigu paimtume kokius kelis šimtus milijonų, kuriuos skiriame Ukrainai, ir tuos pinigus labai kryptingai panaudotume visuomeninei viešųjų ryšių kampanijai, parodytume vokiečiams, koks svarbus šis regionas ir kaip jiems svarbu, kad agresorius nepraeitų pro žiedinių valstybių sienas.
– Per daug nesiveliant į geopolitiką – jeigu penkti karo Ukrainoje metai to neišaiškino, ypač Jūsų minėtoms pietų šalims: Prancūzijai, Ispanijai, Italijai, Portugalijai, kurių vyriausybės Ukrainai skiria 0,3–0,4 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), kai šalia esančios Lietuva ar Danija, skaičiuojant nuo BVP, remia neišmatuojamai daugiau... Kokia tuomet turėtų būti ta viešųjų ryšių kampanija, jeigu neįtikino net karo žiaurumai ir kankinimai?
– Dabar yra taip: jeigu neremi – vadinasi, esi prieš. Tačiau vien pinigai visko neišsprendžia. Žinome, kad trūksta ginkluotės, šaudmenys gaminami ilgai ir t. t. Pinigai patys savaime nieko neapgins. Manau, problema ta, kad nėra visuomenės suvokimo. Kaip ir pas mus: gyvename prie sienos su Baltarusija, žinome, kad esame labai pažeidžiami, jau nekalbant apie Kaliningradą, bet iki galo to nesuvokiame ir savęs iki galo neapsaugome. Neturime nei visuotinės gynybos politikos, nei tų pačių slėptuvių. Jeigu dabar kas nors įvyktų – ar žinome, kur bėgti, ką daryti? Visiškai nieko nežinome. Tai ką kalbėti apie tuos, kurie gyvena toliau? Žmonės ten nenori nieko žinoti apie visus tuos konfliktus. Čia ir yra problema. Leiskime jiems sužinoti.
– Galime pakalbėti ir apie Jūsų jau minėtą šalies, valstybės, miestų valdymą. Manau, esate apgalvojęs, kokių pokyčių reikėtų ir ką darytumėte kitaip? Primenu, kad į politiką bent kol kas neinate – tai piliečio pamąstymai.
– Manau, politikoje reikia taikyti verslo principus – kitaip nebus. Tai ta pati procesų vadyba. Problema ta, kad politikoje turime daug žmonių, kurie su vadyba neturi nieko bendra. Politikas dažnai iš esmės yra filosofas, o ateina į valdžią, kur reikia administruoti. Nesakau, kad neturėtume leisti į politiką žmonių, neturinčių verslo ar administravimo patirties, tiesiog iš verslo į politiką beveik niekas neina, ir tai yra problema. Pažiūrėkime, pvz., kas yra meras. Iš esmės jis yra miesto ūkininkas, ūkvedys. Su savivalda visų pirma susiję ūkiniai klausimai. Labai aiškiai matome: vieni miestai turi ūkvedį, kuris imasi tvarkyti miesto infrastruktūrą ir kuria ją žmonėms, kad šie galėtų toliau gyventi, o kitur filosofuojama. Taigi matome esminius skirtumus. Pažiūrėkite į Kauną: kiek jis nuveikė, kiek statoma tiltų, kiek sutvarkyta gatvių. Turime Nemuno salą, „Žalgirio“ areną, baseiną – ko mes Kaune neturime? Pats esu kaunietis, tad širdžiai tiesiog malonu matyti, kaip gerai Kaunas tvarkosi. Tai vienas iš pavyzdžių: jeigu ateini pragmatiškai, ūkiškai, sumažini tą patį valstybės ar savivaldybės valdymo aparatą iki minimumo, nemažą dalį problemų sprendi kumščiu trenkęs į stalą – ir padarai, ir išeina, ir viskas juda. Tai ir yra verslo principai.
– Už durų dar stovi didysis pagalbininkas – dirbtinis intelektas. Kaip į jį žiūrite? Ar naudojate savo versle?
– Be abejo, naudojame, ir jau seniai, ne vienoje srityje. Manau, tai tas pats, kas kadaise buvo „Google“: sakydavome, jeigu nežinai – paklausk „Google“, įvesk užklausą ir gausi atsakymą. Dabar tas pats su dirbtiniu intelektu. Viskas prasideda nuo paprasto naudojimo: noriu paveikslėlio – užklausą rašau jau ne „Google“, o dirbtiniam intelektui, ir jis iš karto pateikia atsakymą. Paskui pereinama prie labai konkrečių užduočių.
– Vienas konkretus pavyzdys: socialiniame tinkle „Facebook“ vienas žmogus – pavardės neminėsiu, – pats dirbęs valstybės institucijose, papasakojo apie mokesčių skaičiuoklę, kurią specialistai kūrė, atrodo, trylika mėnesių. Jis su dirbtiniu intelektu identišką padarė per dvi valandas – tiksliau, dirbtinis intelektas ją sukūrė jam prižiūrint ir vadovaujant. Kalbant apie biurokratizmą, net neįsivaizduoju, kiek būtų galima sumažinti biurokratinį aparatą, jeigu Vyriausybė turėtų bent menkiausią supratimą apie dirbtinį intelektą. Negirdžiu kalbant apie skaitmeninimą, dirbtinio intelekto taikymą, pradedant nuo švietimo įstaigų. Pasaulis jau pasikeitė – ne pasikeis, o jau pasikeitė. Kaip jis keisis toliau, neįsivaizduoja niekas, tačiau faktas, kad tam reikia ruoštis ir priimti sprendimus. Kalbant apie valstybės ir miesto valdymą apskritai, Jūs aiškiai sakėte: reikia „gaspadoriaus“, ūkvedžio. Problema buvo, kai valdė politikai, o valdyti turi ūkininkas, šeimininkas. Taigi, kokia turi būti valstybė ir kaip ją valdyti?
– Su valstybe lygiai tas pats. Manau, šioje vietoje truputį susireikšminome. Mes, lietuviai, turime mažiau nei tris milijonus gyventojų tame žemės lopinėlyje. Bet pažvelkite iš paukščio skrydžio. Aš gyvenau Los Andžele – vien Los Andželo metropolinėje zonoje oficialiai gyvena 10 mln. ar daugiau žmonių, o visoje didžiojoje zonoje – maždaug 20 mln. Į mūsų valstybę reikėtų žiūrėti lygiai taip pat ir viską gerokai labiau centralizuoti. Tokiai teritorijai ir tokiam žmonių skaičiui mums nereikia tiek administravimo aparatų. Kam mums reikia kokioje nors savivaldybėje, kur gyvena 5 ar 10 tūkst. žmonių, dar ir mero su visa jo institucija? Nereikia. Manau, galime daug ką centralizuoti, pvz., švietimą. Kodėl jis decentralizuotas? Kaip valstybė gali užtikrinti kokybišką valstybinį švietimą kiekvienam, jeigu tas funkcijas išdalija savivaldybėms? Viena savivaldybė galbūt turtingesnė, tvarkosi vienaip, ten gal sėdi ūkininkas, „gaspadorius“, o kitoje – žmogus, neturintis jokios kompetencijos. Kuo tada nusikalto tie vaikai? Jie lygiai tokie patys lietuviai, tai yra mūsų ne tik genofondas, bet ir mūsų intelektas. Kodėl nesirūpiname visa švietimo sistema vienodai, jau nekalbant apie mediciną ar kitas sritis? Turime daug ką centralizuoti. Esame per maži, pas mus visko per mažai, kad būtų įmanoma tokia decentralizacija. Kam reikalingos Kauno miesto savivaldybė ir Kauno rajono savivaldybė? Du aparatai, dvi administracijos, viskas dvigubai. Kam? Visiškai nereikia. Tas pats ir su Vilniumi, ir visa Lietuva. Manau, jeigu pradėtume sistemiškai spręsti problemas iš viršaus, viską padarytume gerokai geriau.
– Pokyčių reikia, bet pokyčius daro drąsūs ir protingi žmonės. Drąsių ir protingų žmonių politikoje labai pasigendame. Kad tokie žmonės ateitų, turbūt turėtų pasikeisti pats požiūris į politiką, nes dabar, deja, visuomenėje susiformavusi nuomonė, kad į politiką eina vagys, kvailiai, niekur kitur netinkantys ir pan. Ką reikėtų padaryti, kad pasikeistų požiūris į politiką ir į ją ateitų verslo žmonės, sprendimų priėmėjai, ryžtingi, protingi žmonės?
– Manau, visų pirma reikia pradėti kalbėti. Tą ir darau savo visuomeninėmis iniciatyvomis: keliu temas – tai gali būti mecenatystė, asmeninės atsakomybės prisiėmimas. Išdrįskime. Manau, kaip visuomenė esame užmigę. Ypač grįžęs matau: užmigome dėl per gero gyvenimo. Galbūt viską gavome per greitai ir per lengvai. Tai labai džiugu, bet užmigome. Manau, jeigu vienas, antras, trečias, ypač verslo žmonės, pradėtų kalbėti, jie paskatintų išdrįsti kalbėti ir kultūros, meno, mokslo žmones, ir viskas pradėtų judėti. Mums paprasčiausiai reikia pabusti. Viena vertus, šis pabudimas dabar ateina per baimės prizmę: atskrido dronas ir pan. Bet ką šiandien sako žmonės? Negąsdinkite mūsų. Mums nereikia tų slėptuvių, kam mus gąsdinate, norime ramiai gyventi. Štai čia ir yra tas užmigimas. Tai neadekvatus supratimas, nes jų gali prireikti, jų prireiks – o jų nebus. Tada ir kentėsi, tada tau bus blogai. Manau, čia reikia būtent to: kai atsiras vienas, antras, trečias, atsiras ir ketvirtas, ir penktas. Savo iniciatyva laukiu, kol atsiras dar kas nors. Yra verslininkų, kurie kalbėjo ir anksčiau, dabar kalba dar daugiau. Verslui galbūt lengviau, nes jis gali tai finansuoti, – bet kuri iniciatyva turi ir finansinį elementą: norint ją viešinti, vis dėlto reikia pinigų. Kitas dalykas – kartais ne taip svarbu, kas ką mano. Jeigu žinai, viduje tiki, kad gali eiti ir padaryti, – eik ir padaryk. Žmonėms trūksta tų, kurie ne tik kalba, bet ir daro. Manau, nereikia laukti pripažinimo, kol darbas neatliktas. Pirmiausia reikia atlikti darbą, o tada atsisukus paklausti: o ką manote, ar buvo gerai? O jeigu padarytume dar dešimt tokių darbų, jums tiktų? Versle visada sakau: ar tik kalbi, ar dedi pinigus ant stalo ir sakai: žiūrėk, savo žodį, savo idėją remiu ne tik žodžiais, bet ir pinigais. Čia lygiai tas pats. Manau, pirmiausia turi eiti veiksmas, o tik tada – atsiklausimas. Reikia eiti ir daryti. Tik tiek.
– Paminėjote mecenatystę. Nuo seno sukasi mintis, kad tarpukario Lietuvoje buvo daug verslininkų, kurie buvo ir politikai, ir visuomenės veikėjai, ir kartu mecenatai. Lietuvos verslą kartais vadinu sergančiu „ubago sindromu“: visi skurdžiai gyvenome, tačiau atsirado galimybė uždirbti pinigų, ir dabar viskas – man, man. Tikrai nesakau, kad visi, – žinau puikių pavyzdžių, bet, mano nuomone, jų mažoka. Yra verslas, yra dideli pinigai, bet kur ligoninė vaikams, kur biblioteka, kur kitas visuomeninės paskirties pastatas? Ar pats to nepasigendate? Ką apie tai manote?
– Tikrai taip. Tai parsivežiau iš Amerikos. Ten tos tradicijos tokios gilios, kad klausimas net nekyla: įsiamžini pastatęs savo vardo vėžio tyrimų centrą, kokį nors centrą universitetui, įrengęs parką. Vien parko įrengimas, kaip sakoma, padaro tave amžiną. Neseniai socialiniuose tinkluose ir aš pasisakiau dėl vieno projekto Vilniuje. To objekto savininkas, plėtotojas, nusisamdė projektuotojų, kurie ten tiek visko pristatė, kad vos telpa, o nėra nei mokyklos, nei darželio, nieko, keliai ir privažiavimai – prasti. Žinodamas to savininko amžių, galvoju: žmogau, tų pinigų į kapus nenusineši. Bet jeigu toje vietoje įrengtum savo vardo parką, būtum nemirtingas. Visi ateitų ir žinotų, kad tai to žmogaus parkas, po 50 ar 100 metų vaikai klaustų: „Tėveli, kas čia?“ – ir tėtis papasakotų, o tas žmogus būtų lyg šventasis. Tačiau pas mus vis atrodo, kad niekada neužteks. Matuojame, kiek turime pinigų sąskaitoje, kiek pastatėme kvadratinių metrų, butų ir pan. Verslo bendruomenė yra sukaupusi didžiulį kapitalą, bet kur nors vienas parkas? Kur, pvz., sklypas, kuris per keletą dešimtmečių natūraliai pabrango dėl infliacijos, atiduotas visuomenei? Tai paprasčiausias pavyzdys. Nuvažiavę į Niujorką ar Vašingtoną, matome žaliųjų erdvių – kieno jos? Jos padovanotos. Gal ten stovėjo pastatai, bet žmonės paskui suprato, kad daug naudingiau ir prasmingiau tai atiduoti. Ir praėjus šimtui metų matome to žmogaus vardą, džiaugiamės ta vieta ir jo iniciatyva. To Lietuvoje labai trūksta. Manau, čia reikia kartų kaitos, nes yra tas „ubago sindromas“ – kad visada bus negana. Žmonės, kurie dabar yra sukūrę verslą ir kurie jau eina į pensiją, gyveno ypač sunkiomis sąlygomis, patyrė didelį nepriteklių. Tad kai jie pagaliau gavo, turbūt negali to paleisti.
– Galbūt žmonės pamiršta, kad karstas kišenių neturi. Kaip ir sakėte – nenusineši. Manau, kartos keisis – matome ir nuostabių jaunosios kartos verslo sprendimų, bet, manau, įkvėptų ir pavyzdžiai. Pats gražiai kalbate – ar turite ir savų pavyzdžių?
– Žinoma. Vien problemos iškėlimas jau yra žingsnis į priekį. O štai, pvz., savo 50-mečio proga, užuot rengęs įprastą vakarėlį, kartu su Rimanto Kaukėno paramos fondu surengėme renginį, kuris tapo labdaringu ir kartu mecenatystės pavyzdžiu. Iš karto jį pateikėme kaip pavyzdį: žiūrėkite, galima su daugybe žmonių atšvęsti savo jubiliejų, padaryti įspūdingą renginį ir kartu padaryti gera – kad renginys būtų prasmingas, o renginio dalyviai taip pat prisidėtų prie prasmingo tikslo.
– Tai 60-mečio proga galime susitarti, kad jubiliejus bus švenčiamas jau Jūsų vardo parke, skirtame visuomenei?
– Tikiuosi, kad viskas pavyks ir verslas seksis taip sklandžiai, kad atsiras ne tik parkas, bet ir koks universitetas.
– Juk tėvynę mylime žygiais, o ne žodžiais.
– Tikrai taip.
– Baigdamas pokalbį – dar apie meilę tėvynei. Esu girdėjęs, kad Jūsų šeimoje požiūris į ją kiek skiriasi. Visada vengiu lįsti į asmeninį žmonių gyvenimą – kalbėkite tiek, kiek norite. Man labiau rūpi Lietuvos susiskaldymas, kuris mane be galo liūdina. Aš sakau: jeigu sutariame, kad Lietuvos vėliava virš mūsų galvų yra svarbiausia, dėl visko kito galime susitarti. Ar turite patarimų, pamąstymų, kaip mums būti mažiau susipykusiems tarpusavyje?
– Manau, labai aštrus nuomonių susikirtimas iš dalies kyla dėl kartų skirtumų. Pvz., tarp vaikų ir tėvų. Kai vaikai maži, tėvai juos augina – į tą laikotarpį žiūrime vienaip. Vėliau, kai man 50 metų, o mano tėvui netrukus bus 80, tarp mūsų taip pat yra kartų nuomonių skirtumas, ir dar aštresnis. Šiuo atveju sakyčiau: kalbant apie artimiausią ratą, ypač šeimą ir net giminę, reikia pakantumo, į viską reikia žiūrėti su meile. Pvz., į savo tėvą, net jeigu tarp mūsų kyla nesutarimų dėl politikos, pasaulėžiūros ar verslo klausimų, galiu žiūrėti tik su meile. Manau, jeigu ateitume krikščioniškai – su meile, atleidimu, atlaidumu, – viskas vyktų kitaip. Kita vertus, kiekvienas žmogus turi teisę į savo nuomonę – gyvename demokratinėje visuomenėje. Tačiau jeigu prisimintume, kad vis dėlto esame žmonės, kad nė vienas iš mūsų nėra tobulas, nė vienas nežino visko, ir prisimintume krikščionišką atlaidumą, viskas pagerėtų. Kartais dar primenu: demokratinėje visuomenėje yra žodžio laisvė. Kiekvienas gali pasakyti, ką nori, bet nėra prievolės atsakyti. Jeigu jūs ką nors pasakėte, aš neprivalau atsakyti ar reaguoti. Jeigu pasinaudotume šia teise neatsakyti, turėtume mažiau konfliktų.
– Per mažai bendraujame akis į akį. Reikia talkų, bendrystės, vienijančių idėjų ir sprendimų. To ir palinkėkime vieni kitiems. Šiandien turėjome galimybę pažinti žmogų iš plakato, ir galiu pasakyti – man labai patiko tai, ką asmeniškai pažinau. Dėkoju, kad buvote atviras, dalijotės savo idėjomis, ir ačiū už tai, kad kuriate ir dirbate Lietuvai.
– Ačiū.
(be temos)
(be temos)
(be temos)