– Roberta, ar galite prisiminti momentą, kada inžinerija atsirado jūsų gyvenime?
– Augau matydama labai gerą pavyzdį, kaip moteris gali sėkmingai dirbti inžinerinį darbą. Mano mama yra inžinierė geologė. Dar būdama visai maža jai padėdavau suvedinėti skaičius, koordinates, tačiau tada atrodė, kad toks darbas tikrai ne man. Galvojau – kaip galima visą dieną sėdėti prie kompiuterio?
Baigusi mokyklą pasirinkau humanitarines studijas, vėliau įgijau ir bakalauro, ir magistro diplomus šioje srityje. Tačiau paskutiniais studijų metais įsidarbinau įmonėje UAB „Sweco Lietuva“ biuro administratore. Būtent ten kasdien mane supo inžinieriai, mačiau jų darbą, projektus, atsakomybes. Tuo metu labai aiškiai pajutau, kad mano pasirinkta kryptis manęs nebetraukia, o inžinerija vis labiau traukė.
Didelę įtaką turėjo ir mano tiesioginis vadovas – jis paskatino mane nebijoti keisti krypties ir rinktis naujas studijas. Taip, baigusi vienas studijas, iš karto pradėjau kitą bakalauro kelią – šį kartą Lietuvos inžinerijos kolegijoje pasirinkau Hidrotechninės statybos studijas. Šiandien jau baiginėju magistro studijas, o darbe nuo administratorės palaipsniui tapau jaunesniąja inžiniere, vėliau – vyresniąja inžiniere.
– Kas padėjo neabejoti savo sprendimu, kai po vienų studijų ryžotės pradėti viską iš naujo?
– Buvau tvirtai apsisprendusi. Žinoma, iš aplinkos teko girdėti įvairių komentarų – esą gal jau gana mokytis, kiek galima, po vienų studijų vėl kitos, „amžina studentė“. Tokių pastabų girdėjau ne kartą. Bet į tai nekreipiau dėmesio, nes jaučiau, kad einu savo keliu.
Artimieji, šeima mane labai palaikė ir toliau palaiko. Jie matė, kad man tai svarbu. Dabar net svarstau apie doktorantūrą. Žinoma, šeima kartais jaudinasi, ar nebus per daug visko vienu metu, ar viską spėsiu, bet palaikymą akademiniame kelyje jaučiau visada.
– Ar šiandien atrodo, kad inžinerija vis dėlto jūsų gyvenime buvo užkoduota gerokai anksčiau?
– Labai gali būti. Vienas iš svarstytų variantų buvo architektūra – mokykloje buvau pasirinkusi braižybos modulį. Todėl manau, kad inžinerija kažkur giliai visada buvo. Gal tiesiog tuo metu trūko daugiau žinių apie pačias studijas, apie tai, ką iš tikrųjų reiškia studijuoti vieną ar kitą kryptį.
Mokykloje labai stipriai formuojamas požiūris, kad būtinai reikia stoti ten, kurie dalykai tau sekasi geriausiai. O tuo metu man geriausiai sekėsi humanitariniai dalykai, todėl natūraliai pasirinkau tą kelią. Tačiau vėliau supratau, kad vien geri pažymiai dar nereiškia, jog tai bus tavo profesinis kelias.
– Daug kam inžinerinės studijos vis dar atrodo labai sudėtingos. Kaip jūs paprastai paaiškintumėte, kuo iš tikrųjų gyvena Hidrotechninės statybos studijos?
– Dažnam žmogui, kuris nėra susijęs su inžinerija, atrodo, kad tokios studijos turi būti labai sunkios – vien matematika, fizika, formulės ir skaičiavimai. Ir man pačiai mokykloje taip atrodė. Atrodė, kad čia bus vien tik skaičiai ir nieko daugiau.
Tačiau realybė visai kitokia. Taip, matematinis ir analitinis mąstymas yra svarbus, nes reikia gebėti atlikti skaičiavimus, vertinti sprendimus, matyti konstrukcinius ryšius. Tačiau studijose yra daug daugiau: praktikos, programų, realių procesų, projektavimo, bandymų, šiuolaikinių technologijų.
Aš tai matau net bendraudama su jaunesniais žmonėmis savo aplinkoje. Mano sesė dabar svarsto, ką rinktis studijuoti. Jai gerai sekasi biologija, bet ji sako nenorinti visą laiką mokytis vien biologijos. Todėl ir aiškinu, kad pasirinkus inžineriją studijos nėra vien apie vieną dalyką. Tai labai plati sritis, kurioje daug praktikos, daug realaus veikimo ir daug skirtingų galimybių.
– Koks buvo jūsų pačios studijų laikas Lietuvos inžinerijos kolegijoje?
– Grupėje buvau vienintelė mergina. Įstojusi tikrai pajutau, kad stereotipas apie „vyrišką profesiją“ dar egzistuoja. Tačiau studijų metu turėjau labai stiprių moterų pavyzdžių – dėstytojų, kurios buvo profesionalios, kompetentingos ir savo srityje labai stiprios. Tada tas stereotipas pradeda byrėti.
Studijose man labiausiai patiko paskaitos, susijusios su programomis, braižymu, darbu su šiuolaikinėmis technologijomis. Kadangi tuo metu jau dirbau srityje, galėjau labai aiškiai matyti ryšį tarp studijų ir darbo. Kartais tai, ką atsinešdavau iš darbo, praversdavo paskaitose, o tai, ką sužinodavau paskaitose, galėdavau iš karto taikyti praktikoje. Toks studijų procesas buvo labai įdomus, nes viską galėjau išbandyti čia ir dabar.
Sudėtingesnė man buvo statybos teisė – ten mažiau interpretacijos, daugiau reglamentų, teisinių reikalavimų, tikslių nuostatų. Kadangi man patinka kūrybiškesnis ir platesnis mąstymas, ši sritis buvo mažiau artima. Bet visa kita labai aiškiai siejosi su tuo, ką jau dariau profesinėje aplinkoje.
– Prie kokių projektų šiandien dirbate ir kas šiame darbe labiausiai įtraukia?
– Dirbdama hidrotechnikos skyriuje daugiausia susiduriu su uostų krantinių projektavimu, įvairiomis konstrukcijomis, mažaisiais uostais. Prisidedu prie labai įdomių projektų – pavyzdžiui, prie Klaipėdos krantinių ir Šventosios uosto projektavimo.
Tai labai įkvepia, nes kartais šiandien matai tik smėlį ar tuščią teritoriją, o žinai, kad ateityje ten atsiras laivų švartavimosi krantinės, pėsčiųjų zonos. Prisidėti prie tokių pokyčių yra labai prasminga.
Aš pati daug dirbu 3D aplinkoje, todėl galiu matyti kuriamą modelį gerokai arčiau realybės. Tai leidžia geriau suvokti projektą, jo mastelį, sprendinius ir galutinį rezultatą.
– Kas šiandien jūsų darbe labiausiai džiugina?
– Man labai patinka dinamiškas darbo pobūdis, galimybė kurti apčiuopiamą rezultatą ir prisidėti prie realių projektų, turinčių ilgalaikį poveikį aplinkai ir visuomenei. Tai darbas, kuriame matai prasmę.
Be to, ši sritis nuolat keičiasi. Keičiasi metodikos, technologijos, programos, atsiranda naujų sprendimų. Projektai niekada nesikartoja – jie visi skirtingi, todėl ir specialistui būtina nuolat augti kartu su savo darbu.
– Jūs buvote vienintelė mergina grupėje. Kodėl, jūsų akimis, merginos vis dar rečiau renkasi inžineriją?
– Kai pati įstojau, buvau viena mergina kurse, todėl iš pradžių galėjai pamanyti, kad stereotipas apie „vyrišką“ sritį tikrai yra tikras. Tačiau kuo labiau esi pačioje profesinėje aplinkoje, tuo labiau matai, kad tai nėra tiesa. Pavyzdžiui, UAB „Sweco Lietuva“ dirba labai daug moterų. Kiek žinau, jų yra apie 47 procentus. Taigi realybėje moterų šioje srityje tikrai yra daug, ir jų vis daugėja.
Man atrodo, kad stereotipas stipriausias tada, kai į inžineriją žiūrima iš tolo. O kai ateini į pačią sritį, pamatai, kad čia svarbiausia kompetencija, žinios, atsakomybė ir noras tobulėti.
– Ką šiandien pasakytumėte jaunam žmogui, kuris svarsto, ar inžinerija tikrai jam arba jai?
– Esu puikus pavyzdys, kad čia viską lemia ne lytis, o žmogaus noras, pastangos ir žinios. Lietuvos inžinerijos kolegijos studijas baigiau su pagyrimu. Manau, tai labai aiškiai parodo, kad profesinės galimybės nepriklauso nuo to, esi vaikinas ar mergina.
Kas renkasi šį kelią, turi norėti domėtis naujais dalykais, nenorėti užsisėdėti vietoje, ieškoti dinamikos, pokyčio, augimo. Jeigu žmogui reikia gyvo, nuolat besikeičiančio darbo, inžinerija tam labai tinka.
Ir dar vienas svarbus dalykas – jauni žmonės turėtų suprasti, kad savo karjeros kryptį galima keisti. Nebūtina visą gyvenimą likti ten, kur įstojai pirmą kartą. Galima ieškoti, atrasti, persiorientuoti ir pasirinkti tai, kas iš tikrųjų tau tinka. Mano istorija būtent tai ir rodo.
(be temos)