T. Davulis: jei naujas kodeksas neveiks, visada galėsime jį taisyti

– Kas, pradėjus veikti naujam DK, spręstų darbo ginčus?

– Kreipimaisi dėl darbo ginčų būtų kur kas lengvesni, greitesni ir nemokami. Visi ginčai – ir dėl atleidimo iš darbo, ir dėl algų ar kitų dalykų – keliautų į Ginčų komisiją prie Valstybinės darbo inspekcijos.

Lietuviai moka skųstis, bet dar neišmoko tinkamai gintis. Todėl pasistengėme, kad vietoj skundo atsirastų kreipimasis dėl ginčo ir nukeliautų į trišalę komisiją, kurioje dirbtų darbo inspektorius, profsąjungų ir darbdavių atstovai. Ta komisija, gavusi kreipimąsi dėl ginčo ir išsikvietusi darbdavio atstovą, greitai išspręstų kilusį konfliktą.

– Tarkim, ta trišalė komisija konfliktą išsprendžia darbuotojo naudai. Bet kaip jam toliau dirbti su darbdaviu? Santykiai juk jau pašliję arba sugadinti.

– O jeigu darbuotojas nueitų į teismą, būtų dar blogiau, nes teismas neturi pareigos darbuotojo taikyti su darbdaviu. Darbo ginčų komisijos turi pareigą abi puses sutaikyti, kad tarp jų ir toliau tęstųsi darbo santykiai.

– Ar naujasis DK bent kiek sumažins biurokratizmą?

– Stengėmės, kad sumažėtų įvairiausių žiniaraščių, sutarčių sudarinėjimo, „popierių“ pasirašinėjimo. Turėtų būti legitimuotas elektroninis bendravimas ir apie viską galima būtų informuoti elektroniniu paštu.

– Ne paslaptis, kad žmonės iš Lietuvos emigruoja ne tik dėl mažų algų, bet ir dėl slogaus darbo klimato įstaigose ar įmonėse bei nepagarbaus darbdavių elgesio. Kuo šiais klausimais galėtų pasitarnauti naujas DK?

– Deja, Lietuvos darbdaviai vis dar vadovaujasi nuostata ir nerašytais įstatymais, kad su valdžios institucijomis galima rasti būtų „susitarti“, o savo įmonėse jie – visagaliai valdovai.

Tačiau juk nuosavybė – ne tik teisė, bet ir įpareigojimas. Ta tema ne kartą yra tekę diskutuoti su teisėjais.

Europoje galioja direktyva dėl verslo dalies perdavimo. Pavyzdžiui, kokioje nors įstaigoje veikia kavinė. Tačiau ta įstaiga nutaria su ja nutraukti veiklos sutartį, ir kavinė išsikelia. Vietoj jos pradeda dirbti kita kavinė. Ta europinė direktyva tokiu atveju sako: jeigu verslas ar jo dalis perduodami iš vieno savininko kitam,  darbuotojai lieka dirbti. Atrodytų nesuvokiama, tačiau tokia direktyva Europoje veikia jau nuo 1977 m.

Ši nuostata į Lietuvoje DK atsirado 2004 m., bet atleistų darbuotojų bylos Aukščiausiąjį teismą pasiekė tik 2012 m., ir tas bylas jie laimėjo, prisiteisdami tuo metu iš buvusių darbdavių po 100–120 tūkst. litų kompensacijų už atleidimą iš darbo dėl esą vykusių įmonių reorganizacijų.

Visoje Europoje darbo atmosfera įstaigose yra pagrįsta socialiniu dialogu tarp darbdavių ir darbuotojų. To reikėtų siekti ir Lietuvoje.

– Kaip jums atrodo, kodėl šalies vadovė D. Grybauskaitė pareiškė, kad naujasis Darbo kodeksas prasilenkia su žmoniškumu?

Gal tai – tam tikri emociniai dalykai, nes pastaruoju metu apskritai Lietuvoje labai prastas emocinis klimatas. Žmonės nepatenkinti dėl smukusios perkamosios galios, jiems atrodo, kad dėl to kalta valdžia.

Be to, naujojo DK svarstymas sutapo su labai intensyviu politiniu sezonu prieš pat Seimo rinkimus. Todėl kažkas turi būti pralaimėtojais.

Kas šiuo metu garsiausiai kalba, kad naują DK reikia iš karto taisyti? Tie, kurie jo svarstymuose ar rengime net nedalyvavo.

– Kodėl profsąjungos sukritikavo jūsų idėją, kad įstaigose ir įmonėse atsirastų darbo tarybos?

– Mano galva, jos bijo konkurencijos. Bet darbo tarybų nenori ir darbdaviai.

– Kodėl?

O kam, jei galima tvarkytis ir be jų? Tačiau šiuo metu profsąjungos jau per silpnos, kad galėtų atstovauti dirbančiųjų interesams ir bent kiek užtikrintų, kad būtų girdimas jų balsas. Juk šiuo metu tik 2–3 procentai įmonių turi profsąjungas, ir į jas susibūrę vos 8 proc. dirbančiųjų. Visiems kitiems darbuotojams niekas neatstovauja.

Darbo tarybos galėtų pasirūpinti kasdieniais darbuotojų reikalais, o derėtis su darbdaviais dėl algų ar kolektyvinių sutarčių – išimtinė profsąjungų teisė.