Pinigus „Snore“ praradę gyventojai mina teismų slenksčius

Bankas „Snoras“, 2011 m. platindamas obligacijas, to tikriausiai iki galo nepadarė, bet tai gali būti nepakankamas pagrindas šias sutartis pripažinti negaliojančiomis, Eltai teigė Lietuvos banko Investicinių paslaugų priežiūros skyriaus vyriausioji juriskonsultė Jovita Aleksiūnė.

Spalio pabaigoje Lietuvos apeliacinis teismas atmetė gyventojų skundus ir paliko galioti 2017 m. Vilniaus apygardos teismo sprendimą, kuriuo teismas atmetė gyventojų reikalavimus pripažinti 2011 m. su banku „Snoras“ sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis negaliojančiomis.

Gyventojai teigė, kad „Snoro“ darbuotojai juos įtikino, jog obligacijos yra alternatyvus produktas indėliams, ir jiems susidarė įspūdis, kad investicijai į obligacijas galioja tokia pati draudimo apsauga, kaip ir indėliams. Dėl to jie sutiko su siūlymu vietoje pinigų laikymo terminuotojo indėlio sąskaitoje sudaryti obligacijų pasirašymo sutartis, kurios žadėjo didesnes palūkanas.

Po banko bankroto sužinoję, kad negaus draudimo išmokų, gyventojai, kaip teigė teismui, suprato, kad buvo suklaidinti dėl sudaromo sandorio esmės, tai yra jie klaidingai suprato, kad banko įsipareigojimams pagal obligacijų pasirašymo sutartis galioja tokia pati draudimo apsauga, kaip ir įsipareigojimams pagal indėlių sutartis.

„Snoro“ darbuotojai juos įtikino, jog obligacijos yra alternatyvus produktas indėliams, ir jiems susidarė įspūdis, kad investicijai į obligacijas galioja tokia pati draudimo apsauga, kaip ir indėliams.

Tačiau teismai pasisakė, kad sutartyse gyventojai pasirašydami patvirtino, jog yra susipažinę su sąlygomis, gavo rizikos aprašymą ir kitus dokumentus. Be to, teismų vertinimu, visi ieškovai atitinka vidutinio vartotojo kategoriją, taigi galėjo suvokti skirtumus tarp obligacijų ir indėlių, taip pat apie obligacijų nedraudžiamumą ir didesnį rizikingumą.

Teisminiuose procesuose dalyvavę gyventojai dėl tokių sprendimų jaučiasi nusivylę ir tokias bankų paslaugas prilygina kazino paslaugoms. Jie teigia, kad tik po „Snoro“ bankroto sužinojo, jog rizikavo ne tik „vos didesniais procentais“, bet visa už obligacijas sumokėta suma.

„Ar dar liko Lietuvoje bankų, siūlančių tokias kazino paslaugas? Jeigu taip, tai ypatingos skubos tvarka būtina apie tas paslaugas informuoti visuomenę ir skubiai pradėti kurti socialines reklamas, panašias į tą, kurioje susirūpinęs berniukas sako: „Turiu problemą - mano tėtis lošia“, - rašoma vieno iš ieškovų artimojo laiške.

Lietuvos banko Investicinių paslaugų priežiūros skyriaus vyriausioji juriskonsultė J. Aleksiūnė teigė, kad visi bankai turi veikti sąžiningai ir profesionaliai, o tai reiškia - ir suprantamai pateikti klientams informaciją. „Snoras“ šiuo atžvilgiu to tikriausiai nepadarė, bet tai nepakankamas pagrindas sutartis pripažinti negaliojančiomis.

„Investicines paslaugas dėl obligacijų teikiantys finansų tarpininkai - taip pat ir bankai - yra teisės aktų įpareigoti teisingai, sąžiningai ir profesionaliai veikti geriausiomis klientui sąlygomis, taip pat laiku aiškiai ir suprantamai suteikti klientams informaciją apie siūlomas finansines priemones bei kitas teikiamas paslaugas.

Pažymėtina, kad „Snoro“ ir jo klientų ginčus nagrinėja teismas, atsižvelgdamas į kiekvienai bylai reikšmingas aplinkybes. Vis dėlto Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. pažymėjo, kad klientams teikti „Snoro“ dokumentai (Prospektas ir Galutinės sąlygos) buvo nemažos apimties ir surašyti naudojant specifinius terminus, todėl tikėtina, kad „Snoras“ pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti klientams visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko. Vis dėlto pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo“, - aiškino Lietuvos banko specialistė.

J. Aleksiūnė Eltai pateiktuose komentaruose taip pat teigia, kad investuotojo amžius negali būti vienintelis ar lemiamas kriterijus vertinant žmogaus gebėjimą suvokti finansinės priemonės esmę, rizikas, taip pat skirtumus tarp įvairių finansinių priemonių ar siūlomų paslaugų.

„Priklausomai nuo teikiamos investicinės paslaugos pobūdžio, finansų tarpininkai turi pažinti savo klientą, prieš pradėdami realiai teikti paslaugas. Tai yra finansų tarpininkai turi išsiaiškinti esminę su klientu susijusią informaciją, taip pat ir informaciją apie jo žinias ir patirtį investavimo srityje, susijusias su konkrečios rūšies finansinėmis priemonėmis. Manytume, kad būtent ši finansų tarpininko privaloma surinkti informacija geriausiai galėtų apibūdinti kliento gebėjimą suvokti tam tikros finansinės priemonės požymius ir atskirti ją nuo kitų priemonių ar paslaugų“, - aiškina Lietuvos banko specialistė.

Pasak jos, didžiausios rizikos neprofesionaliems investuotojams įsigyjant obligacijas, sudaro obligacijų kainos kritimas, taip pat grėsmė, jog obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies ar visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika).

ELTA primena, kad rugpjūtį paskelbta, jog valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“ (IID) visiems bankrutavusio banko „Snoras“ neišleistų obligacijų ir neregistruotų akcijų turėtojams išmokės draudimo išmokas, - nepriklausomai nuo to, ar turėtojai teikė ieškinius teismui, ar ne. Iš viso bus išmokėta apie 10 mln. eurų.

Galutinį sprendimą dėl bankrutavusio banko vertybinių popierių statuso priėmė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) po to, kai Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (ESTT) priėmė prejudicinį sprendimą. LAT nusprendė, kad neišleistų obligacijų ir neregistruotų akcijų turėtojams priklauso draudimo išmokos pagal Indėlių arba įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemas.

Dėl įsigaliojusių obligacijų LAT, atsižvelgdamas į ESTT išaiškinimą, 2015 m. konstatavo, jog įsigaliojusios „Snoro'' obligacijos nėra nei indėlių, nei įsipareigojimų investuotojams draudimo objektas, todėl išmokos už šiuos vertybinius popierius nepriklauso.