Neduodamos nemokamai atsigerti vandens, kavinės rizikuoja prarasti klientus

Kavinės draugiškesnės gyvūnams nei jų šeimininkams

Nemažai Lietuvos kavinių ir barų klientams siūlo nemokamai atsigerti vandens, bet taip daro ne visos maitinimo įstaigos, sako Lietuvos kavinių ir barų asociacijos prezidentas Raimondas Pranka. Anot jo, kavinių savininkų sprendimus dažniausiai lemia finansiniai motyvai.

„Vienos kavinės skaičiuoja, kiek joms kainuotų pasiūlyti lankytojams nemokamai atsigerti vandens, o kitos atsižvelgia ir į tai, kad toks gestas patiktų klientams“, – teigia jis ir priduria, kad kavinės draudžia klientams atsinešti savo vandens, nes buteliuke iš tikrųjų gali būti ne vanduo, o, pavyzdžiui, alkoholinis gėrimas.

Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos prezidentas Bronius Miežutavičius neslepia, kad, užėjęs į kavinę ar barą, jis neretai paprašo stiklinės vandens, bet gauti pavyksta ne visada. „Padavėja(s) dažniausiai kažkur nubėga, o grįžęs atgal atsiprašo ir sako, kad tokios paslaugos kol kas nėra. Tada tenka nusipirkti vandens ar kito gėrimo“, – sako jis.

R. Pranka pats yra kavinės savininkas ir teigia savo klientams siūlantis nemokamai atsigerti vandens. Jam atrodo juokinga, kad žmogus, atėjęs į kavinę kartu su gyvūnu, gali drąsiai paprašyti dubenėlio vandens, ir jo niekada neprašys susimokėti, o iš kliento, paprašiusio stiklinės vandens sau, dažnai prašoma keliasdešimties centų ar net kelių eurų. Jo teigimu, kitose šalyse kavinės savo klientams vandens siūlo kur kas dažniau nei Lietuvoje.

„Lankantis užsienyje, neretai tenka matyti, kad kavinėse visada būna paruošta vandens. Kartais, jei labai troškina, į kavines užsuka žmonės, kurie neketina nieko pirkti, bet tiesiog nori atsigerti vandens. Ir darbuotojai juos mielai vaišina“, – sako R. Pranka.

Jis teigia, kad kavinių savininkus, nenorinčius savo lankytojų pavaišinti stikline vandens, galėtų išauklėti patys klientai, rinkdamiesi kitas maitinimo įstaigas. R. Prankos teigimu, kavinės neuždirba didelių pinigų iš mineralinio vandens, todėl, užuot siekus uždirbti kelis eurus parduodant mineralinio vandens buteliuką, barų ir kavinių savininkams reikėtų dėti daugiau pastangų, kad paliktų gerą įspūdį savo klientams.

„Juk pagrindiniai produktai – ne vanduo, o maistas, alus ir kiti alkoholiniai gėrimai. Lankytojai greitai išauklės barus“, – teigia jis.

Vanduo iš čiaupo – ne tik pigus, bet ir kokybiškas

Anot R. Prankos, vandens savikaina nėra didelė – brangiau kainuoja įdedami vaisiai. „Jei per dieną išdalini 10 litrų vandens, jo savikaina per mėnesį siekia maždaug 24 centus. Jei į stiklinę įdedi citrinos, per mėnesį susidaro apie 100 eurų. Dar šiek tiek kainuoja ir kiti vaisiai, tad, sudėjus visas išlaidas, per mėnesį tektų išleisti 120 eurų“, – tvirtina Lietuvos kavinių ir barų asociacijos prezidentas.

B. Miežutavičius pateikia dar tikslesnius skaičius. „Vilniuje litras vandens iš čiaupo kainuoja 0,0065 cento. Tiesa, dar šiek tiek kainuoja papildomas padavėjo darbas, indų paruošimas bei plovimas, bet apie vandens savikainą net neverta kalbėti“, – teigia Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos prezidentas.

Anot jo, vanduo iš čiaupo yra ne tik pigus, bet ir kokybiškas – netgi skanesnis už buteliukuose parduodamą mineralinį vandenį. B. Miežutavičius sako, kad, nors lietuviai nėra labai taupi tauta, jie sunaudoja nedaug geriamojo vandens. „Europoje esame minimi kaip viena mažiausiai geriamojo vandens sunaudojančių šalių“, – stebisi jis.

Europoje nedaug tokių šalių, kaip Lietuva

R. Prankos teigimu, turistai nemėgsta vandens iš čiaupo, nes nežino, kad Lietuvoje jis kokybiškesnis nei kitose Europos šalyse. Anot jo, valstybė turėtų dėti daugiau pastangų, kad žmonės sužinotų apie puikią mūsų geriamojo vandens kokybę. 

„Europoje nedaug tokių šalių, kaip Lietuva. Pavyzdžiui, Talinas geria ežero vandenį, Rygoje 80 proc. vandens imama iš Dauguvos, Varšuvoje – iš Vyslos, Berlyne – irgi iš upės. Ten stalo vanduo veikiausiai yra saugus, geras, bet jo gavyba visai kitokia nei pas mus“, – priduria B. Miežutavičius.

R. Pranka teigia, kad kiekviena maitinimo įstaiga privalo turėti sertifikatą, kad joje tiekiamas švarus vanduo. Anot jo, tokius leidimus išduoda Visuomenės sveikatos centras: „Jie tikrina vandens sudėtį, atlieka cheminę analizę, siekdami išsiaiškinti, ar vanduo tinkamas vartoti.“

B. Miežutavičius nėra tikras, ar, pavyzdžiui, šalia tarpmiestinių kelių esančios kavinės visada tiekia kokybės reikalavimus atitinkantį vandenį. Tačiau, jo teigimu, į miesto vandentiekių remontą investuota nemažai lėšų, tad vanduo, tiekiamas iš centralizuotų geriamo vandens tiekimo sistemų, tikrai yra kokybiškas.

„Jau praėjo tie laikai, kai mes kalbėdavome, kad viename mieste ar jo rajone vanduo geras, o kitame prastesnis. Pavyzdžiui, Vilniuje nebėra nė vienos geriamo vandens tiekimo stoties, kurioje iš vandens nebūtų pašalinamas magnis ir geležis, – teigia Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos prezidentas. – Šie elementai blogindavo geriamo vandens kokybę. Nors sveikatai jie nekenkia, tačiau vanduo, liaudiškai tariant, būdavo negražus.“