Ledai visiškai pribaigė derlių
Bendrovės Aukštikalnių sodai direktorius Arvydas Paškevičius sako, kad šie metai buvo liūdniausi per visus 34-erius jų bendrovės gyvavimo metus. Palyginti galėtų nebent su 2004-aisiais, kai sodai taip pat nukentėjo nuo pavasarinių šalnų. „Praėjusiais metais nuskynėme 6 tūkst. t obuolių, o šiemet – 200 t, – liūdnai konstatuoja direktorius. – Realizuoti prekybos centruose neturime nieko, nes birželio 19 d. užėjusi liūtis ledais nudaužė ir tą dar ant vaismedžių likusį derlių, minėtas 200 t. Tad šiemet prekiaujame tik iš pačios bendrovės, nes obuoliai pažeisti, neatitinkantys aukščiausios klasės.“
Aukštikalnių sodų produkcija visada buvo ženklinama Nacionalinės kokybės (NKP) ženklu, turėjo ir tarptautinius kokybės standartus atitinkantį sertifikatą, bet šiais metais net neturėjo ko sertifikuoti.
Kompensuos ir valstybė
Šios bendrovės vaismedžių sodai užima apie 200 ha. Čia dirba 21 darbuotojas. Sunku įsivaizduoti, kaip reikės visus metus išlaikyti darbuotojus, šiemet praktiškai negavus pajamų. „Šiemet, palyginti, pavyzdžiui, su praėjusiais metais, negausime beveik 3 mln. eurų pajamų, – apgailestauja A. Paškevičius. – Išlaidos buvo tokios pačios, atmetus tik obuolių skynimo. Tačiau genėjimai, purškimai, pomedžių tręšimai, šienavimai, kiti darbai vis tiek buvo atliekami ir jie kainavo. Juk negali užleisti sodų dėl to, kad šiemet nėra derliaus.“
Be to, pasak direktoriaus, tokiu lietingu, drėgnu oru vaismedžius labiau puola ligos, todėl reikėjo prižiūrėti, kad jie būtų apsaugoti. Tad tiesioginių išlaidų, nepaisant, kad nebuvo derliaus, vis tiek susidarys beveik 1 mln. eurų. „Darbuotojus, žinoma, reikės išlaikyti, – užtikrina Aukštikalnių sodų vadovas. – Į skolas nenorime lįsti, tad reikės pasispausti. Valstybė skyrė paramos nuostoliams, patirtiems dėl šalnų, padengti, bet tai bus maždaug 1 tūkst. eurų už 1 ha, vadinasi, turėtume gauti apie 180 tūkst. Tai nedidelė dalis, bet, žinoma, vis tiek neblogai.“
A. Paškevičius sako, kad svarbiausia išlaikyti darbuotojus, kurie, žinoma, ir patys suinteresuoti, kad darbo vieta išliktų. „Didžioji dalis darbuotojų pas mus dirba nuo bendrovės susikūrimo pradžios, – džiaugiasi vadovas. – Jie patikimi, patys žino savo darbus ir juos net neraginami daro. Tik bėda, kad tai jau ne jaunimas, o vyresni žmonės. Jaunų darbuotojų yra vos keli. Tad, kaip sakoma, gerai, kad nėra per didelės kadrų kaitos, tačiau blogai, kad nėra kartų kaitos.“
Net ir gero derliaus metais Aukštikalnių sodai produkcijos perdirbimu neužsiima. „Perdirbti nedidelį kiekį neapsimoka, o jeigu didintume perdirbimo apimtį, tada jau reikėtų kurti beveik visą kito verslo tinklą, galvoti apie realizaciją,“ – sako A. Paškevičius.
Pavasarį lietuviškų jau nebus
Kaip ir dėl kitų vaisių ar daržovių, taip ir dėl obuolių yra suklastotos kilmės problema. Pasirodo, net prekybos centruose galima nusipirkti suklastoto kilmės žymėjimo produktų. Ypač dažnai lietuviškais pristatomi lenkiški obuoliai. Deja, Lietuvoje klesti ir pseudosodininkai, kurie patys obuolių užaugina labai mažai, o didžiąją dalį atsiveža iš Lenkijos, tačiau fasuoja į savų ūkių pakuotes ir pristato kaip lietuviškus.
A. Paškevičius mūsų gandų nei patvirtina, nei juos paneigia. „Iš tiesų labai sunku atskirti obuolius, ar tai lietuviški, ar ne, tai padaryti gali tik patyrę augintojai, – pasakoja A. Paškevičius, – nes žinome, kokios veislės Lietuvoje vyrauja, net kas pas mus augina retų desertinių veislių obuolius. Jeigu matome mūsų šaliai nebūdingų, įtariame, kad tai klastotės.“
Sodininkų skaičiavimu, lietuviškų obuolių, pagal mūsų šalyje nuimtą derlių, gali užtekti tik iki Kalėdų ar Naujųjų metų. Todėl negalima tikėtis, kad vėliau nusipirksite lietuviškų šių vaisių.
Visoje Lietuvoje šis pavasaris buvo paženklintas stipriomis šalnomis, vietomis, tarkime, apie Radviliškį, jos buvo mažesnės, tačiau bendros derliaus situacijos beveik nekeičia. Pasak A. Paškevičiaus, visi ūkiai obuolius turėtų realizuoti per gruodį.
Ruduo taip pat nepalankus
Visi ūkininkai šį rudenį vargsta dėl lietingų orų. Ar jie kenkia ir sodams? „Sodams bėdos pridarė spalio pabaiga ir lapkričio pradžia, kai buvo liūtys, užtvindžiusios sodus, – sako A. Paškevičius. – Šaknys užmirksta, ypač tokiose molingose vietose kaip mūsų krašte, Pasvalyje. Greitai formuojasi balos, teko nuleisti vandenį, kasti griovius. Rudenį medis, ruošdamasis žiemai, iš stiebo į šaknis varo vandenį, kad žiemą kamienai neplyšinėtų nuo šalčio. Jeigu šaknys užmirkusios vandenyje, medis negali iš kamieno to vandens išvaryti, tad jeigu greitai ateitų stiprūs šalčiai (kaip buvo, pavyzdžiui, 2022 m. lapkričio pabaigoje, kai šaltis siekė beveik 20 °C), medis gali žūti, nes kamienuose, pumpuruose dar yra per daug vandens. Dabar ruduo sodams jau palankus, juos nupurškėme, paruošėme žiemai.“
Viltingai skamba. Vaismedžiai dažniausiai peržiemoja sėkmingai, daugiausia žalos padaro pavasarinės šalnos. O apsaugoti tokių didelių plotų tiesiog neįmanoma.
Sodininkystė – labai brangus ir rizikingas verslas. Jeigu nebūtų paramos sodininkystei, visam žemės ūkiui, net nežinau, kiek mokėtume už vaisius, daržoves, grūdus.
Ne visi paiso reikalavimų
Dažnai sakoma, kad lietuviški obuoliai yra sveikesni nei atvežtiniai, nes Lietuvoje galiojančios augalų apsaugos naudojimo normos yra mažesnės nei kitose Europos šalyje, taip pat ir Lenkijoje. Tačiau skeptikai atremia, kad lietuviški obuoliai ne ką mažiau purškiami chemikalais, tad nėra tokie jau sveiki. Valgytojai kalba, kad net lietuviškus vaisius tenka lupti, kad išvengtume kenksmingų medžiagų odelėje. Ar tai tiesa?
A. Paškevičius sako, kad nors visi kalba, jog sveikiausi mažuose soduose užauginti vaisiai, ne visada taip yra. „Chemija yra labai brangi, tad jau vien dėl to niekas nenori sunaudoti jos daugiau nei reikia, – aiškina pašnekovas. – Be reikalo niekas nepurškia, juk dideliuose soduose, pavyzdžiui, mūsų bendrovėje vienas išvažiavimas į beveik 200 ha sodą kainuoja 10–15 tūkst. eurų. Tai ir chemijos kaina, ir talpyklų ruošimas, skiedimas, transportas, darbo jėga. Vadinasi, kuo rečiau važiuosi purkšti, tuo bus pigiau. Todėl normos niekada nepadauginamos. Be to, kiekvieno purškimo normos deklaruojamos elektroniniame žurnale, mus nuolat tikrina.“
Pasak jo, kiek kitaip yra mažuose soduose. Kaip pavyzdį pateikia bulvienojų purškimą nuo kolorado vabalų – jeigu jau purški, tai kiek negaila, juk plotai nedideli, tai ko čia gailėti tos chemijos. Taip ir su sodais – mažesniuose mažesnė kontrolė, chemiją tris kartus pigiau perka juodojoje rinkoje, net ir iš trečiųjų šalių, kur reikalavimai tikrai mažesni nei ES šalyse. Perka ne tas priemones, kurių reikia sodams. Pavyzdžiui, kai kurių apsaugos priemonių veiklioji medžiaga ta pati, tačiau sodams yra išgryninta, o pavyzdžiui javams naudojama stipresnė, bet to nepaisoma. Ne visada atidžiai stebimi orai, o kai vaismedžiai nupurkšti nulyja, purškiama vėl. Stambesni ūkiai turi savus debesų radarus, kuriais vos ne pusės valandos tikslumu gali nustatyti lietaus tikimybę. Todėl visada įmanoma ištaikyti laiką, kai nelyja ir artimiausiu metu nelis.
Atsakingai dirbančių įmonių visą produkciją A. Paškevičius vadintų beveik ekologiška. Ji tikrai gana sveika.
Lietuviškas prieš lenkišką
Perkant lietuviškus obuolius pavasariop, tenka rasti vieną kitą jau ir įpuvusį. Žinoma, tai geras ženklas, liudijantis apie nedidelį naudotos chemijos kiekį. Iš Lenkijos atvežti obuoliai dažniausiai yra labai gražūs ir kokybiški, ilgai išsilaiko. Taip yra todėl, sako A. Paškevičius, kad Lenkijoje naudojama „Smart Fresh“ technologija, kuri sulėtina vaisių nokimo procesą. Vaisiai tarsi primigdomi. Dėl to, pasak pašnekovo, suvalgę lenkiško obuolio, po kelių minučių pajusite tarsi kartumą burnoje. Tai požymis, kad naudotos minėtos technologijos. Lietuvoje jų naudoti negalima ir nė vienas sodininkystės ūkis jų nenaudoja.
Šiemet gerokai brangesni
Lietuvos verslinių sodų asociacijos „Vaisiai ir uogos“ prezidentė Vitalija Kuliešienė sako, kad visi Lietuvos sodai šiemet priskynė tik 10 proc. planuoto derliaus. „Jau pavasarį po itin didelių šalnų buvo aišku, kad derlius bus labai mažas, – apgailestavo V. Kuliešienė. – Taip ir atsitiko: obuolių nedaug ir jie pabrango apie 60–80 proc. Tad ar užteks jų bent iki Kalėdų, priklausys, kaip žmonės pirks pabrangusius mūsų obuolius.“
V. Kuliešienė apgailestauja, kad žmonės dažnai klaidinami ir net apgaudinėjami, kai lenkiški obuoliai yra parduodami kaip lietuviški. Jų galima nusipirkti ne tik mažose parduotuvėlėse, turguose, bet ir prekybos centruose, kur jie būna supakuoti maišeliuose su mūsų šalies kilmės nuoroda. Kadangi lietuviški obuoliai šiemet brangūs, naudos turės ir sukčiautojai, įsigiję tikrai pigesnių lenkiškų obuolių, o pardavę už lietuviškų kainą. „Žinome, kad taip elgiasi ne mūsų asociacijos nariai, mes juos pažįstame, – sako asociacijos prezidentė. – Žinome, kokios veislės auginamos Lietuvoje, o kokios ne, tad kai pamatai neauginamas, iš karto aišku, kad tai klastotė. Ypač tai gali būti akivaizdu šiemet, kai žinome, kad Lietuvoje derlių pavyko išsaugoti gal kokiems trims ūkiams.“
Labiausiai nukentėjo
Šalnos šiemet pavasarį užklupo visą Lietuvą. Pirmiausia jos suniokojo Alytaus sodus, vėliau įsisuko į Panevėžį, Biržus, Pasvalį... Vėliau dar prasidėjo krušos antplūdžiai. Lietuva iš visos Europos labiausiai nukentėjo, todėl ir ES šiemet šalnų nuostoliams padengti skyrė 1 mln. 100 tūkst. eurų, pati Lietuva prisidėjo 2,2 mln. Sodininkai džiaugiasi tokiu supratimu, nors, žinoma, paramos neužteks nuostoliams padengti. „Nėra jokių galimybių apsaugoti tokius didelius sodus nuo šalnų, – sako pašnekovė. – Gali kokią nors dalį, 10 ha, bet ne 100 ha, juolab kad ir saugoti reikėtų ne vieną naktį, nes šiemet šalnos kartojosi ne vieną kartą.“
Uogininkams šiemet taip pat buvo prasti metai, tačiau jie patyrė mažiau nuostolių. Prastas buvo serbentų, braškių derlius. Tačiau uogininkystės ūkiai apskritai patiria mažiau išlaidų, be to, apsaugoti derlių yra paprasčiau.
Brangus verslas
Lietuvos sodininkystės ūkiuose kasmet užauginama apie keliasdešimt tūkstančių tonų obuolių (skaičius dažnai pakoreguoja šalnos), bet ir jų neužtekdavo mūsų šalies vartotojams. Lietuviškais obuoliais rinka paprastai aprūpinama tik 30 proc. Šiemet nuskinta tik apie 10 proc. šio kiekio, tad lietuviškų obuolių neišvengiamai trūks. Kodėl neauginama daugiau? „Sodininkystė yra labai brangus ir rizikingas verslas, – aiškina V. Kuliešienė. – jeigu nebūtų paramos sodininkystei, visam žemės ūkiui, net nežinau, kiek mokėtume už vaisius, daržoves, grūdus. Žemės ūkis neišgyventų. Remiamas jis visoje Europoje todėl, kad būtų pigesnis maistas. Jeigu negautume paramos ir parduotume savo produkciją visa kaina, niekas nepirktų, būtų per brangu. O dirbti žemės ūkyje yra labai sunku, čia nėra išeiginių, nesvarbu, ar lyja, ar kaitra...“
Sodininkystės verslas reikalauja labai daug investicijų, reikia ir sodinukus pasodinti, ir tarą, saugyklas, techniką įsigyti ir t. t. Viską reikia išlaikyti, nepaisant, ar buvo derlius, ar ne. „Ši šaka nepatraukli, dabar vis dažniau bandoma auginti egzotiškesnius vaisius ir uogas, tokius kaip, pavyzdžiui, šermukšniai, tačiau šie ūkiai ir nedaug užaugina, ir yra mažai vartotojų. O obuolius valgo visi“, – sako V. Kuliešienė.
Naujausi komentarai