Gyvulių kančios kaina – šimtai milijonų

Dėl Rusijos paskelbtų atsakomųjų sankcijų su šia šalimi verslo santykius palaikę verslininkai priversti ieškoti kitų rinkų. Mėsos perdirbėjai kaip galimą alternatyvą įvardija musulmonų ir judėjų kraštus, tačiau jiems galima parduoti tik pagal specialius reikalavimus paskerstų gyvulių mėsą. Seimas raginamas įteisinti ritualinį gyvulių skerdimą – iki šiol to nepavykdavo ir dėl gyvūnų teisių gynėjų prieštaravimų. Ką reiškia ritualinis skerdimas patiems gyvuliams ir verslui?

Brigita Kymantaitė,

Lietuvos gyvūnų teisių apsaugos organizacijos vadovė

Lietuvoje pagal įstatymą draudžiama gyvūnus skersti jų neapsvaiginus. Tam tikros bendruomenės, tai yra musulmonai ir žydai, negali valgyti gyvulio, kuris nebuvo nukraujavęs, tai reiškia, kad gyvulys turi būti paskerstas neapsvaigintas. Kai apsvaigintam gyvuliui perpjaunama gerklė, jis nejaučia skausmo. Kai skerdžiamas neapsvaigintas gyvulys, kol nukraujuoja, jis patiria milžiniškas kančias. Ritualinis gyvūno skerdimas skiriasi nuo Lietuvai įprastinio tuo, kad gyvulys kankinasi. Mano nuomone, musulmonai ir žydai gali skersti gyvulius pagal savo religines apeigas, tam yra daug būdų, bet, humaniškesnis skerdimas yra, be abejo, apsvaiginus. Atlikti tyrimai, kad vištos būna sąmoningos perpjovus gerklę iki dviejų, karvės – iki keturių minučių. Įsivaizduokite, kiek laiko gyvulys kankinasi, kol nukraujuoja, kai nėra apsvaigintas.

Žakas Gercas,

Kauno žydų bendruomenės pirmininkas

Žydams draudžiama valgyti kiaulieną, nes ji yra laikoma nešvaria, nes kiaulė voliojasi purve. Tai nereiškia, kad nevalgome kiaulienos, nes žydai yra skirtingi. Kauno žydai mėsą perka parduotuvėje, nes čia neparduodama košerinė mėsa – tokia, kuri būtų paskersta ypatingo žmogaus žydo, išmokyto skersti gyvulius pagal apeigas. Religingi žydai, atvažiuojantys į Lietuvą, tikrai nevalgytų mėsos gyvulio, paskersto ne pagal religines apeigas, bet rinktųsi kitokį maistą – košerinį. Anksčiau, kai buvau mažas, į Kauną atvykdavo toks žmogus, kuris galėdavo skersti gyvulius pagal religinius reikalavimus. Per šventes atnešdavo vištas ir joms, kol būdavo gyvos, perpjaudavo gerklę. Kol višta buvo gyva, nuleisdavo kraują. Tokia vištiena buvo laikoma košeriniu maistu. Kaune yra viena kavinė, į kurią atveža košerinės mėsos iš Anglijos. Įprastai studentams pietūs kavinėje kainuoja apie septynis litus, bet žydui, valgančiam košerinius pietus, kavinėje viskas kainuotų apie 35 litus.

Egidijus Mackevičius,

Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacijos direktorius

Ritualinis gyvūnų skerdimas sudarytų teisines galimybes ieškoti alternatyvių rinkų musulmoniškose šalyse, kurios šiuo metu yra vienintelė alternatyva Rusijai ir dėl Lietuvoje auginamų galvijų specifikos. Mūsų šalyje yra 80 proc. pieninių veislių galvijų, kurių kokybiniai parametrai dažniausiai netenkina ES rinkos, todėl juos būtų galima parduoti tik į Rusijos rinką. Kokybiniai parametrai pasireiškia ne vien tik gyvulio įmitimu, mėsos riebumu ar raumeningumu, bet ir mėsos pH, tai yra rūgštingumu, šarmingumu: gyvulių pH Lietuvoje yra per aukštas –  dažniausiai siekia apie 50 proc. Dėl to Vakaruose tokios mėsos kaina krinta per pusę. Mes, kaip perdirbėjai, galime nepirkti ES reikalavimų neatitinkančių galvijų ir nustatyti kainą už juos tokią, už kokią pirkėjai ją pirktų. Kita vertus, žiūrint į ateitį, matyti, kad vis tik labai nukentėjus ūkininkams galvijų stipriai sumažės, vadinasi, ateityje nebus galimybės net ir atsiradus naujoms rinkoms išvežti skerdienos.

Priėmus įstatymų pataisas, tikrai ne iškart bus leidžiamas ritualinis skerdimas be apsvaiginimo. Dar reikėtų derinti sertifikatus, tai užtruktų. Kuo greičiau pataisa bus priimta, tuo bus geriau verslui. Kalbant apie paklausą, ji užsienyje būtų didelė, apie tai kalbėta susitikime su Irano ir kitų musulmoniškų šalių atstovais. Gyvulių skerdimas pagal religines apeigas – tai net kelių šimtų milijonų rinka. Reikia prisiminti, kad pagal ritualą gyvulius skersti leidžia tokios didžiosios šalys kaip Vokietija ir Prancūzija, daug kitų ES šalių. Neleidžia gal tik Skandinavijos šalys. Ta pati Lenkija, kuri oficialiai neleidžia skersti gyvulio ritualiniu būdu, vis tik eksportuoja "halal" būdu paskerstų galvijų mėsą. Tai yra labai keistas paradoksas, nusižengiantis įstatymams. Lenkai neturi kitos išeities, jie taip daro, antraip rinka bankrutuotų. Švedija ar Norvegija yra įsivedusios ribojimus, bet iš esmės todėl, kad šalys neturi tokio mėsos pertekliaus kaip, tarkime, mes. Jei pas mus būtų perteklius tik 10 proc., tikrai nebūtų jokios problemos, tačiau šiandien daugiau kaip pusės nesuvartojame.

Ritualiniu būdu paskerstą mėsą ateityje pardavinėtume Lietuvoje tik tuomet, jei būtų specialus poreikis. Į ritualinį mėsos skerdimą reikėtų investuoti priklausomai nuo įmonės ir įrangos. Vienos Lietuvių įmonės jau turi įrangą, nes anksčiau buvo leidžiama skersti pagal apeigas, o kitos – ne. Tai ne milijoninės investicijos, bet pasiruošti reikėtų. Investicijos atsipirktų ypač greitai, juk nereikia perstatyti naujos gamyklos. Fabrikuose skerdžiama labai kruopščiai: religinių bendruomenių atstovai atvažiuoja ir prižiūri visą veiksmą. Skerdimas "halal" būdu – ne eilinio žmogaus darbas, nes tai turi būti atlikta ypač kokybiškai. Jie pasako, kaip turi būti skerdžiama ir kas gali būti skerdžiama.