Mažame pietryčių Bosnijos kaimelyje galima spėlioti: daugiau karvių ar žmonių. Mat gyvulininkystė šiuose laukuose – giliai įsišaknijusi tradicija.

Tačiau vietiniai jau kurį laiką deda pastangas išsiskirti ne karvių bandomis, o tuo, ką sugeba pagaminti iš jų pieno.

„Maždaug prieš keturis metus įkūrėme asociaciją, siekdami apsaugoti ir išsaugoti mūsų kaimo gyvenimo būdą bei tradicinius produktus, pirmiausia – mūsų vietinį sūrį“, – pasakojo Sūrio gamintojų asociacijos pirmininkė Dragana Milovic.

Kaimo moterys ir vyrai gamina sūrį iš karvių pieno ir brandina gyvulių odos maišuose. Visi gamybos įgūdžiai ateina iš kartos į kartą. Tačiau ūkininkė Milanka Markovic praverė pastato duris ir papasakojo apie unikalų procesą.

„Dirbu su pienu, gaminu sūrį. Į mano darbo vietą niekas, išskyrus mane, neateina“, – sakė ji.

LNK stop kadras.

Technologinių sugebėjimų čia daug nereikia. Pakanka šviežio virinto pieno, kurį vietiniai supila į medinius dubenis ir palieka atvėsti.

Bet kol pienas aušta ir ant jo formuojasi storas grietinėlės sluoksnis, kaimo žmonės nestoviniuoja, o kimba į kitus ūkio darbus – karvių melžimą, pieno išpilstymą ir virimą.

„Po 48 valandų grietinėlę išimame ir dedame į kubilą, į kurį įberiame druskos, ir paliekame fermentuotis mėnesį, pusantro, o kartais ir du mėnesius – priklausomai nuo oro sąlygų. Likusį pieną supilame į puodus ir iš jo gaminame sūrį“, – aiškino M. Markovic.

Šis tirštas, riebus sūris vietinių vadinamas kajmaku.

Pirmos žinios apie kajmaką siekia XIV amžių, kai buvo paminėtas pirklių sutartyse.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Kas šį sūrį daro tokiu unikaliu? Vietiniai įsitikinę – skonis ir aštrus aromatas. Sūris brandinamas tik rankų darbo avių arba karvių odos maišuose.

„Gaminame maišus iš karvių arba avių odų. Kitur žmonės naudoja ir ožkų odas, bet to nedarome. Pavyzdžiui, kai paskerdžiame avį, jos odą nuplauname ir nuskutame, tada suformuojame iš jos maišą ir išdžioviname“, – kalbėjo sūrininkė Snezana Markovic.

Vis dėlto paragauti šio sūrio dabar gali nedaugelis. Produktas žinomas tik tam tikrose Bosnijos dalyse.

Bet asociaciją įkūrusios moterys jau tariasi, kaip apie unikalų gaminį paskleisti žinią pasauliui ir įtraukti į gastronomijos žemėlapį.

Mintys bręsta bendruose susitikimuose. Bent du kartus per mėnesį moterys ragauja viena kitos sūrių ir kalbasi apie ateitį.

„Mūsų produktai visada išsiskyrė. Nesigiriu – tiesiog konstatuoju faktus. Per 15 metų įsigijome nemažai prietaisų, kurie sūrio gamybą tik palengvina“, – teigė sūrininkė Vukosava Milosevic.

Galbūt netrukus šių sūrių paragauti galės ir daugiau žmonių.