Trumpesnė darbo savaitė ekonomikai, jau nekalbant apie darbuotojus, būtų tik į naudą. Žmonės būtų sveikesni, labiau patenkinti. Be to, būtų labiau tausojama aplinka – mažiau dirbant sumažėtų anglies dioksido išmetimas. Tai teigia nepriklausomos mokslinių tyrimų grupės "New Economics Foundation" ekspertai, kurių pareiškimas sulaukė plataus atgarsio Europoje. "Atėjo laikas ne visą darbo dieną paversti visa", – britų žiniasklaida citavo grupės socialinės politikos vadovę Anną Coote. Mažiau –  vietoj 8 valandų per dieną dirbti tik 6, tai yra 30 val. per savaitę vietoj 40.

"Kai nėra galimybės kontroliuoti savo laiko, galima rimtai pakenkti sveikatai, gerovei, gyvenimui, santykiams su aplinkiniais ir bendruomenei. Niekas neturėtų būti priverstas dirbti ilgai tam, kad išgyventų. Kova su mažais atlyginimais ir ilgomis darbo valandomis turi būti vykdoma vienu metu", – argumentuoja A.Coote. Net penktadaliu trumpesnės darbo savaitės mokslininkai siūlo siekti iš pradžių darbuotojams skiriant daugiau laisvo laiko, o ne keliant atlyginimus.

Komentarai

Nerijus Mačiulis
Ekonomistas

Ši idėja nėra nauja. Beveik prieš 100 metų tokie ekonomistai kaip Johnas Maynardas Keynesas užsiminė apie tai, kad trumpesnė darbo savaitė būtų efektyvesnė. Vienas iš galimų teigiamų efektų – nedarbo ir užimtumo problemos sprendimas. Keičiantis ekonomikos struktūrai matome labai aiškią tendenciją – didesnė dalis žemesnės kvalifikacijos darbo jėgos labai nesunkiai pakeičiama naujomis technologijomis, vis daugiau žmonių tenka ieškoti naujo pragyvenimo šaltinio. Tokia situacija yra beveik visose pramonės šakose. Ypač Vakarų Europos valstybėse, kai didėja minimalus mėnesinis atlyginimas, įmonės vis aktyviau ieško būdų, kaip atsisakyti mažiausios kvalifikacijos darbo jėgos, kurios kaina nėra jau tokia maža.

Modernizavus gamybą galima ne tik pigiau, bet ir greičiau gaminti prekes. Kartu valstybėms iškyla vis didesnė problema: ką daryti su darbo jėga, kuri tampa nebereikalinga, perteklinė. Tai kartais ir bandoma spręsti trumpinant darbo savaitę ir tokiu būdu paskirstant darbo laiką didesniam darbuotojų ratui. Ateityje tikėtina tendencija, kad visoje Europoje darbo savaitė trumpės, žmonės daugiau laiko galės skirti laisvalaikiui. Radikalių pokyčių, kad darbo savaitė staiga sutrumpėtų nuo 40 iki 30 val., sunku įsivaizduoti. Staiga penktadaliu sutrumpinus darbo savaitę, darbdavys netenka penktadalio savo žmogiškųjų išteklių. Paslaugų sektoriuje gal ir įmanoma, kad pailsėjęs žmogus per trumpesnį laiką sukurtų didesnę pridėtinę vertę. Vis dėlto daugumoje pramonės sektorių, kur žmogus iš tiesų fiziškai per vieno darbo valandą turi atlikti labai ribotą veiksmų skaičių, penktadalio darbo valandų praradimas reikštų, kad įmonė gali pagaminti penktadaliu produkcijos mažiau. Arba ji turi samdyti naujų darbuotojų, arba investuoti į naujas technologijas, o tai – papildomos sąnaudos.

Jeigu tai būtų įvesta Lietuvoje, smuktų įmonių konkurencingumas, būtų prarasta dalis užsienio rinkų. Tam tikram laikui tai galėtų ne sumažinti, o padidinti nedarbo lygį. Labiausiai tikėtina, kad tokios reformos būtų įvedamos nuosaikiai, pavyzdžiui, kasmet darbo savaitę trumpinant 1 valanda. Ir geriausiai, kad tai įgyvendintų ne viena valstybė, o visas regionas, pavyzdžiui, visa ES. Taip valstybė neprarastų konkurencingumo savo kaimynių atžvilgiu. Kai kurios ES valstybės jau yra pasistūmėjusios šia kryptimi. Pavyzdžiui, Prancūzijoje darbo savaitė – 36 val. Ten tokia reforma buvo įdiegta siekiant didinti gyventojų užimtumą. Bet rezultatas nebuvo toks, kokio tikėtasi: bedarbių nesumažėjo. Tai susiję su tuo, kad bedarbiai dažnai neturi šiuolaikinei ekonomikai reikalingos kompetencijos. Paaiškėjo, kad bedarbiai negali užpildyti atsiradusių darbo vietų, nes jie paprasčiausiai nėra tam darbui tinkami.

Žiūrint į tolesnę ateitį, darbo savaitės trumpinimo reformą reikėtų lygiagrečiai įgyvendinti kartu su kita reforma. Reikėtų sukurti efektyvias švietimo ir perkvalifikavimo sistemas, kurios užtikrintų, kad bedarbiai galėtų greitai įsilieti į tuos sektorius, kuriuose trūksta darbuotojų.

Olegas Lapinas
Psichoterapeutas

Neįžvelgiu didelės nei asmeninės, nei ekonominės naudos. Darbe pervargsta arba darboholikai, žmonės, nesugebantys riboti savo darbo valandų, arba tie, kurie dirba nemėgstamą darbą. Pavyzdžiui, verslininkai pervargsta, nes dirba 50–60 val. per savaitę. Oficialus darbo savaitės sutrumpinimas jų gyvenimo nepakeistų, nes jie patys nusistato savo dienotvarkę. Pavyzdžiui, gydytojas dažnai dirba keliose darbo vietose ir daug, bet ne todėl, kad jam valstybė liepia triūsti, o nepaisant to, kad valstybė liepia pailsėti.

Kita kategorija žmonių darbe pavargsta ne todėl, kad ilgiau už kitus dirba. Pirmiausia kalba eitų apie valstybės tarnautojus. Tai tūkstančiai žmonių, kurie nuo pat ryto žiūri į laikrodį ir nekantrauja, kada baigsis darbo diena. Jie pavargsta nuo savo darbo beprasmiškumo, nuo nieko neveikimo. Darbo dienos, darbo savaitės sutrumpinimas negarantuoja to, kad žmogus mažiau pavargs, bus labiau pailsėjęs. Jis turi ne daugiau ilsėtis, o mokėti panaudoti laisvą laiką. Darboholikai nemoka ilsėtis apskritai. Jiems savaitgalis, kai nereikia į darbą, yra kančia, dėl to jie netgi suserga. Žmonės, nemokantys aktyviai leisti laiką, jį dažniausiai išnaudoja valgydami, gerdami, miegodami. O tai visiškai nepadidina nei darbo našumo, nei darbingumo.

Mokėjimas ilsėtis yra daug svarbesnis dalykas, nei žmogus gali skirti tam laiko. Pavyzdžiui, jeigu žmogus moka ilsėtis, jis, namo grįžęs tik 21 val., gali spėti pailsėti vos per valandą: atsisėdęs ant dviračio ir pasivažinėjęs parke. Jeigu žmogus ilsėtis nemoka, ir jis namo grįš 16 val., jis sėdės feisbuke, valgys, slankios po butą. Ir nuo to tikrai nepailsės. Kalbant apie darbo laiko reguliavimą, esu už tai, kad būtų vėlesnė darbo dienos, mokslų pradžia. Mus labai sargdina laikrodžio rodyklių persukimai ir ankstyva darbo ar mokslo dienos pradžia. Visiškai pritarčiau, kad darbe ar mokykloje reikėtų būti tik nuo 9 val. ryto. Nuo 10 val. mūsų biologiniam laikrodžiui jau būtų vėloka. Kuo arčiau 12 val., tuo organizmas tampa pasyvesnis. Mūsų didžiausias darbingumas būna 5–6 val. ir 9 val. ryto.