Susidomėjo mažyle
Jeigu kam nors iš kauniečių pastarosiomis dienomis Laisvės alėjoje, šalia Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios, teko pamatyti mažą karvytę, tai galime paaiškinti: ši karvytė ne šiaip sau karvytė. Tai tikrąja to žodžio prasme tikra auganti daktarė, leidžianti save paglostyti, o labai patikusius ir pati palaižanti.
Aguona – toks ketvirtą mėnesį einančios karvytės vardas. Ką reiškia Aguona? „Tokį vardą išrinkome todėl, kad ji gimė mažytė kaip aguonos grūdelis, – mielai leidžiasi į pasakojimą Eglė. – Maži ūkiniai gyvūnai labai dažnai pavadinami Knopkėmis, Pipirais, o mes norėjome kitokio vardo. Tapo Aguona.“
Viename ūkyje gimė neįprastai maža telyčaitė. Ūkininkas nenorėjo jos auginti, nes buvo akivaizdu, kad ji neužaugs į įprasto dydžio karvę. Gal būtų kiek paauginęs ir palydėjęs į skerdyklą, o štai Eglė iš karto susidomėjo šia „mergaite“, tuo metu dar vidutinio šuniuko dydžio. Jau tada susidarė įspūdis, kad mažylė beveik nepatiria streso, greitai adaptavosi, o tai tikras radinys edukaciniam ūkiui. Čia naujokė pati prieidavo prie ekskursantų ir su jais bendraudavo, palaižydavo rankas, „paieškodavo“, gal kas turi kokį pieno buteliuką.
Visą Eglės ūkį dabar jau drąsiai galima vadinti gyvūnų globos namais. Čia gyvena ir du senjorai sportiniai žirgai, ir senjorė karvė, išgelbėta iš skerdyklos kartu su kita senjore – pastaroji apsigyveno kaimynystėje, Eglės draugės Tautvilės namuose. Tautvilė Šukytė – Lietuvos veterinarijos akademijos darbuotoja, gyvenanti taip pat šalia „Ąžuolų vilos“. Galima sakyti, abi draugės – Eglė ir Tautvilė – pamišusios dėl gyvūnų. Žinoma, gerąja prasme. Jos kuria stebuklą, rojų žemėje gyvūnams, kuriuos reikia karšinti, ir, žinoma, kitiems. Iš tiesų, mes labai gailime senų išmestų šuniukų, katinėlių, tačiau pamirštame, kad ir ūkiuose kartais atsiranda niekam nereikalingų gyvulių-senjorų. Eglės namai jiems – tarsi antras gyvenimas.
Tokia buvo pradžia
Eglė sako, kad augdama ir gyvendama Kaune visada galvojo, kad kada nors gyvens kaime, turės būrį gyvulių ir jos ūkis bus atviras visiems. Kai ištekėjo, abiejų sutuoktinių svajonės sutapo – apsigyventi kaime. „Pradžioje ieškojome buto, kuriame pagyvenę, ieškotume sodybos kaime, tačiau pagalvoję nutarėme šį etapą praleisti. Trejus metus ieškojome sodybos, galiausiai įsikūrėme Ąžuolų Būdoje, – prisimena Eglė. – Atsikraustėme į sodybą 2017-aisiais, turėdami vieną katę ir du šunis. Turėjome ir vieną vaikelį. Namas buvo įrengtas, tačiau tuščias, bet močiutė atidavė sodo baldus. Atsivežėme grilį, nes nebuvo virtuvės.“ Dabar šeima skaičiuoja apie 70 ūkinių gyvūnų ir, kaip juokiasi Eglė, jau tris vaikelius.
Tie 70 ūkinių gyvūnų, besiganančių 8 ha ūkyje, nėra vien stambūs: priskaičiuotos ir avys, triušiai, ožkos, žąsys, antys, vištos, katės, šunys... Yra tokių, kurie paprastai auginami Lietuvos kaime. Išskyrus paršelius, nes šiuo metu dėl esamų ribojimų (afrikinio kiaulių maro grėsmės), negalima jų laikyti.
Vaikai taip pat labai myli savo ūkio gyvuliukus, nė neįsivaizduoja, kad gali būti kitaip: be karvyčių, avių, žirgų. „Jiems atrodo, kad taip ir turi būti namuose, kad visi taip gyvena“, – sako Eglė.
Viską dirba patys
Šeima ūkyje visus darbus atlieka pati. Ūkio šeimininkė džiaugiasi, kad jos vyras Julius labai nagingas – ką ims, viską padarys. Eglė pati pasimelžia karvę, vienintelę ūkyje, kuri duoda pieno, pati pasigamina sūrių, jogurto, kuria įvairiausių kremukų, tik kol kas tą daro saviems, artimiems žmonėms, draugams, nes ūkio tikslas yra kitoks – gyvuliukų glostymo terapija, edukacijos, fotosesijos. Tam sodyboje jau pastatyti keli svečių namukai, vienas jau net įrengtas. Planuojama nemaža veikla, tačiau absoliučiai susijusi su gyvūnais. Beje, skirtingai nei kitose panašiose sodybose, čia labiau laukiami suaugusieji ir vaikai, vyresni nei dešimties metų. „Čia vyksta terapija, todėl tegul lankosi tie, kurie tikrai myli gyvūnus, gražiai su jais elgiasi, netriukšmauja. Su mažais vaikais čia nebus ramybės“, – sako Eglė ir priduria, kad išimčių pasitaiko – kartais tėvai atsiveža mažesnių, bet labai brandžių vaikučių, kurie tikrai labai gražiai elgiasi su gyvūnais. Kita vertus, čia nevyksta paskaitos vaikams apie tai, iš kur atsiranda pienas. Čia kalbama kita kalba – apie gyvūnus, pvz., karves, kaip apie asmenybes su savais charakteriais. Keista, kodėl gyvūnai taip netolygiai vertinami. Eglė pastebi, kad jeigu mergaitė nori šuns ar ponio, tai viskas gerai, bet jeigu mergaitė nori karvytės, tai visiems labai keista.
Šeima neturi daržų, nes nebespėtų juose dirbti, tačiau daržovių priaugina sutuoktinių mamos, dar ir močiutė yra, o Eglė sako, jog jie su Juliumi labai laimingi, kad turi tokį ramstį. Darbo jiems ir taip užtenka. Kaip viską suspėja? „Nespėjam“, – prisipažįsta Eglė, bet jos balse nėra jokios panikos, jokio liūdesio. Priešingai, jos gyvenimo filosofija kitokia: ji ir nekelia sau įsipareigojimo viską suspėti, tiesiog kasdien daro tai, ko tuo metu labiausiai reikia. Taip ir sukasi darbų ratas visą dieną, o ko nespėja, persikelia kitai dienai, anokia čia bėda.
Kartu – išgelbėti gyvūnai
„Ąžuolų viloje“ ganosi keli galvijai ir mažoji Aguona. Tik viena karvė, kaip juokiasi Eglė, yra normali, duodanti pieno. Yra viena senjorė, kurios jau nemelžia, yra vienas jautis Niko ir jo draugė Lokė. Vardas toks ne šiaip sau – karvė labai didelė, ruda kaip koks lokys. Jos mama – Laumė. Kartu gyvena ponis, žirgas, dar trys sportiniai žirgai, taip pat jau senjorai. Jie turi šeimininką, kuris juos čia aplanko, pašukuoja, pavaišina morkomis. Kartais gyvūnų šiame ūkyje atsiranda netikėtai. Kartą važiavo Eglė pas ūkininką vienos senjorės karvės – parsivežė dvi. Ūkininkas pasakė: imkite abi arba nė vienos. Kaip gi dėl vienos važiuos į skerdyklą? Tad viena atiteko draugei Tautvilei, Stirna liko „Ąžuolų viloje“. Tai iš pažiūros labai didelė ir gana nejaukaus žvilgsnio karvė, tačiau iš tiesų, pasak Eglės, labai miela ir norinti bendrauti, o tas žvilgsnis – lyg kėsintųsi – reiškia, kad ji kviečia ateiti ir kasyti, glostyti ją.
Žada plėsti veiklą
Visos ūkyje esančios karvės leidžiasi glostomos, nebijo žmonių, jos tikros terapijos specialistės. Į ūkį atvykstantys žmonės dažniausiai jau žino, kad iš šios terapijos bus naudos. Visa bėda, sako Eglė, kad tokio pobūdžio terapija labai sunkiai skinasi kelią Lietuvoje. Kol kas situacija palankesnė tik šunims, o užsienyje, pasak ūkio šeimininkės, tuo užsiimama jau seniai. Net į slaugos namus pas senelius atvedama ūkinių gyvūnų: arklių, lamų, avių, ožkų. Žmonės iš lovų tiesia rankas paglostyti, o vaikštantys turi galimybę pamaitinti gyvūnus – kiek laimės senolių akyse švyti. Galbūt suveikia prisiminimai ar tiesiog besąlygiška gyvulių atjauta. Apmaudu, kad Lietuvos šios tendencijos dar nepasiekė.
Eglė stengiasi pati populiarinti šią savo veiklą – feisbuke ji sukūrusi Ąžuolų vilos“ puslapį, kuris šiandien jau turi daugiau kaip 15 tūkst. stebėtojų. Matyt, žmonėms reikia tokios veiklos, teigiamų emocijų, kurias gali gauti jau vien žiūrėdamas trumpučius vaizdo įrašus ar skaitydamas tekstukus prie nuotraukų, kuriuos, beje, labai patrauklia ir vaizdinga kalba rašo pati Eglė.
Šeima pati nesirūpina šienu, viskuo mielai aprūpina aplinkiniai ūkininkai, kuriais Eglė labai patenkinta: „Tik pasakyk, ir šienas jau kieme sustatytas kūliais.“
Gal būtų kiek paauginęs ir palydėjęs į skerdyklą, o štai Eglė iš karto susidomėjo šia „mergaite“, tuo metu dar vidutinio šuniuko dydžio. Jau tada susidarė įspūdis, kad mažylė beveik nepatiria streso, greitai adaptavosi, o tai tikras radinys edukaciniam ūkiui.
Naujoji ūkio žvaigždutė
Grįžkime prie Aguonos. Mažoji kol kas tik aviuko dydžio. Kelionė į Laisvės alėją jai jau ne pirma kelionė, bet pirma į miesto širdį. Telyčaitė vežiojama automobiliu, sedano bagažinėje. Anksčiau veždavosi ją įkėlę į dėžę, o dabar jau tiesiog bagažinėje, į kurią ji vis dar telpa. Kas bus, kai dar paaugs? Ūkis turi specialų automobilį gyvuliams vežti, tad keliaus juo.
Aguona dabar nuo rampos pati įlipa į pristumtą automobilį. Eglė sako, kad ir patiems buvo įdomu, kaip ji keliaus, ar nevargs, tačiau kiekvieną kartą atidarius bagažinę Aguona parodo, kad jaučiasi labai patogiai. Mėgsta būti tarp žmonių, labai myli savo šeimininkę ir gali ją nepaliaujamai savo šiurkščiu liežuviu bučiuoti. Eglė, kaip ir jos vaikai, visa šeima tiesiog spindi iš malonumo. Tikra terapija!
Apie komentarus
Aguona sujudino visą internetą. Atsiradus viešų nuotraukų, daug žmonių komentaruose reiškė susižavėjimą ir net klausė, kada vėl į miestą atvažiuos karvytė. Tačiau būta ir skeptikų, kaip, beje, ir kalbant bet kuria tema. Eglė sakė, kad praeidami kai kurie žmonės domėjosi svarbiausiu klausimu: ką darysite, kai apdergs visą Laisvės alėją, ar bent „karvės tortus“ susirinksite?
Eglė juokiasi iš tokių replikų: juk tai tas pats, kaip šuniuką vestis – negi nesurenkate ekskrementų? Ūkininkė pasiruošusi – tokiam reikalui atsinešė ir kibirą. Ji sako, kad, gerai žinant karvės elgesį, nesunku numatyti, kada ji norės tuštintis, todėl labai paprasta tuo metu pakišti kibirą. Tačiau to neprireikė – Aguona dėl dėmesio nesusijaudino, tik kartą nusišlapino į kibirą.
Iš Laisvės alėjos Aguona keliavo į Nemuno salą, kur, džiugindama čia vaikščiojančius kauniečius, tvarkingai parupšnojo žolės. Vėliau laiminga grįžo į ūkį. Tai edukacijoms sutvertas gyvūnas. Ji jau dalyvauja ūkyje vykstančiose karvių glostymo dienose ir jai tai labai patinka. Ir ne – tiems, kurie įsivaizduoja, kad karvutė atplėšta nuo mamos ir laikoma ant asfalto, – taip nėra. Ji, kaip ir visi pieno ūkių veršiukai, tik gimę yra atskiriami nuo mamų, ji gyvena kaime, tačiau labai myli žmones. Eglė neįsivaizdavo, kad bus ne taip suprasta: juk ne dėl dėmesio stokos čia atvažiavo – Aguona džiaugiasi gyvenimu ir savo pasirodymu tik norėjo žmonėms padovanoti gerų emocijų.
(be temos)
(be temos)
(be temos)