Tyrėjai siekė išsiaiškinti, ar pats maisto perdirbimo lygis gali turėti įtakos organizmo reakcijai, net kai pagrindinės maistinės medžiagos nesiskiria.
„Žinome, kad dauguma itin perdirbtų produktų turi daug riebalų ir cukraus, mažai skaidulų bei baltymų. Tačiau jei visus šiuos rodiklius dirbtinai suvienodintume, ar pats perdirbimas vis tiek lemtų kitokį rezultatą?“ – sakė tyrėja Alexandra DiFeliceantonio.
Palygino beveik identiškos sudėties patiekalus
Tyrime dalyvavo sveiki 18–45 metų suaugusieji. Iš viso į tyrimą įtraukti 57 žmonės, o 32 iš jų dalyvavo ir funkcinio magnetinio rezonanso, ir medžiagų apykaitos tyrimuose.
Kiekvienas dalyvis skirtingomis dienomis valgė abiejų tipų patiekalus – minimaliai ir itin perdirbtą. Tarp bandymų buvo daroma mažiausiai trijų dienų pertrauka.
Metaboliniams tyrimams dalyviai atvykdavo nevalgę nuo praėjusio vakaro. Jie būdavo apgyvendinami specialioje sandarioje metabolinėje kameroje, kurioje matuojamos energijos sąnaudos ir medžiagų apykaita.
Po pradinių matavimų praėjus valandai dalyviams buvo skiriama 10 minučių suvalgyti vieną iš dviejų 300 kilokalorijų patiekalų.
Abu patiekalai pagal maistinę sudėtį buvo beveik vienodi.
„Jeigu šie patiekalai turėtų maistingumo etiketes, jos būtų praktiškai identiškos“, – sakė pirmasis tyrimo autorius Zachas Hutelinas.
Pasak jo, angliavandenių, riebalų, baltymų, kalorijų, vandens ir druskos kiekiai abiejuose patiekaluose skyrėsi mažiau nei vienu procentu.
Viename – itin perdirbti, kitame – paprastesni produktai
Itin perdirbtą patiekalą sudarė nedidelė žemės riešutų sviesto ir džemo sumuštinio dalis, kalakutienos mėsos gaminys, daržovių traškučiai, sausainis, dribsniai, greitai paruošiama bulvių košė ir šiek tiek vandens.
Minimaliai perdirbtą patiekalą sudarė pjaustytas bananas, džiovintos spanguolės, sūris ir kiaušinis.
Maistas buvo klasifikuojamas pagal NOVA sistemą, kuri produktus skirsto į keturias grupes pagal jų pramoninio perdirbimo lygį.
„Buvome šokiruoti“
Kraujo mėginiai dalyviams buvo paimti iš karto po valgio ir dar šešis kartus per kitas tris valandas.
Tyrėjai vertino insulino atsaką, energijos sąnaudas ir angliavandenių oksidaciją.
„Buvome šokiruoti, kai pamatėme, kad skyrėsi kiekvienas metabolinis rodiklis“, – sakė Z. Hutelinas.
Pasak jo, po itin perdirbto maisto insulino atsakas buvo gerokai didesnis, o gliukozės kiekis kraujyje šiek tiek ilgiau išliko padidėjęs.
Anot tyrėjų, nuolat padidėjęs gliukozės kiekis kraujyje didina tokių ligų kaip diabetas riziką.
Stebėjo ir smegenų reakciją
A. DiFeliceantonio taip pat siekė išsiaiškinti, ar metabolinė reakcija į maistą susijusi su tuo, kaip smegenys reaguoja į maisto vaizdus.
Kitą dieną dalyviai, atliekant funkcinį magnetinio rezonanso tyrimą, žiūrėjo į maistine sudėtimi suderintų itin ir minimaliai perdirbtų produktų nuotraukas.
Skenavimo metu buvo stebimi smegenų aktyvumo pokyčiai skirtingose jų srityse.
Žiūrėdami į kiekvieną produktą dalyviai taip pat turėjo nurodyti, kiek būtų pasirengę už jį sumokėti.
Tai leido tyrėjams palyginti subjektyvią produktų vertę su smegenų aktyvumu.
Pastebėjo ryšį su atlygio sistema
Vienas iš rezultatų buvo susijęs su smegenų sritimis, dalyvaujančiomis mokymosi, motyvacijos ir atlygio procesuose.
Skirtumai, kaip organizmas po abiejų patiekalų naudojo angliavandenius energijai, buvo susiję ir su tuo, kaip smegenys reagavo į maisto vaizdus.
Dalyviai nenurodė, kad būtų pasirengę mokėti daugiau už itin perdirbtą ar minimaliai perdirbtą maistą.
Tačiau tyrimo rezultatai parodė ryšį tarp dėl perdirbimo lygio atsiradusių metabolinių skirtumų ir smegenų reakcijos į maisto signalus.
San Paulo universiteto epidemiologas Carlosas A. Monteiro, kurio darbai prisidėjo prie NOVA klasifikacijos sukūrimo, teigė, kad smegenų aktyvumo vertinimas yra naujas ir svarbus šio tyrimo aspektas.
(be temos)