Apie nutukimo ligą, kuri dažniausiai prasideda vaikystėje, kaip ją pastebėti ir gydyti, kalbamės su Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų gydytoja dietologe Žana Antonova (Ž. A.) ir gydytoju vaikų gastroenterologu profesoriumi Vaidotu Urbonu (V. U.).

– Nutukimu sergančių žmonių daugėja visame pasaulyje. Prognozuojama, kad iki 2035 m. vienas iš keturių žmonių sirgs nutukimu. Situacija kelia nerimą?

Ž. A.: Taip, situacija iš tikrųjų sudėtinga, vaikų ir paauglių nutukimo skaičiai pastaruosius 40 metų didėja. Deja, nė viena pasaulio šalis dar nesustabė nutukimo plitimo. Lietuvoje tai irgi labai aktuali problema. Higienos instituto duomenimis, 2022–2023 m. per didelio svorio (antsvoris ir nutukimas) 2–17 metų vaikų dalis sudarė 19,1 proc., 2–6 metų amžiaus grupėje tokių vaikų buvo 9 proc., 7–17 metų amžiaus grupėje – 22,4 proc. Nutukimu sergančių vaikų iki 18 metų Lietuvoje yra 7–8 proc.

– Vadinasi, reikia labai akylai stebėti savo augantį mažylį?

V. U.: Neabejotina, nes daug ligų prasideda vaikui dar negimus. Dėl to tiek daug dėmesio skiriama pirmoms 1 000 vaiko gyvenimo dienų, t. y. vaisiaus ir dar dvejiems gyvenimo metams. Tai laikas, kai susergama daugeliu įvairių ligų, ne išimtis – ir nutukimas. Atlikta daug tyrimų, galbūt šiek tiek skiriasi skaičiai, tačiau teigiama, kad jeigu vaikas iki dešimties metų serga nutukimu, tikimybė, kad nutukimas jį vargins ir suaugus, yra apie 70 proc. Tai verčia sunerimti. Net jeigu būtų 50 ar 40 proc., tai irgi labai dideli skaičiai.

Tai galima paaiškinti net fiziologiškai. Mūsų riebalų ląstelių, vadinamųjų adipocitų, skaičius didėja iki paauglystės. Vėliau jų skaičius nedidėja, jie tik pučiasi. Riebalai kaupiasi riebalinėse ląstelėse. Jos padidėja keliasdešimt kartų ir todėl žmogus prikaupia per daug riebalų. Tiek atsargų jam nereikia, todėl kyla problemų.

– Kaip pastebėti, kad vaiko svoris per didelis, ir į ką kreiptis pagalbos? Į ką tėvai turėtų atkreipti dėmesį?

Ž. A.: Vaiką nuo gimimo stebi vaikų ligų arba šeimos gydytojas. Specialistas vertina vaiko augimą pagal ūgį ir svorį – jų santykį procentilėmis. Dažniausiai antsvoris ir nutukimas konstatuojamas vaikams nuo dvejų metų amžiaus. Tuomet jau reikėtų atkreipti dėmesį, ypač tais atvejais, jeigu svoris staiga pradėjo didėti, daug priaugo per labai trumpą periodą, ir ypač – jeigu iki dvejų metų amžiaus svoris buvo normalus.

V. U.: Kas pirmieji turėtų tai pamatyti? Tėvai! Pasverti, pamatuoti ūgį nesunku. Augimo diagramų yra internete, galima pasižiūrėti. Vertinimas labai paprastas: svoris pagal ūgį tarp 10 ir 90 procentilės yra norma, jeigu daugiau nei 90 procentilių – antsvoris, o 97 ir daugiau – nutukimas. Jeigu svoris yra daugiau kaip 90 procentilių, jau susirūpiname, kad yra problema, vaiką reikia siųsti pas dietologą, kuris dirba su vaikais, pas vaikų gastroenterologą.

Žana Antonova / Asmeninio achyvo nuotr.

– Ar vaikų nutukimas skaičiuojamas taip pat, kaip suaugusiesiems – pagal kūno masės indeksą (KMI)?

Ž. A.: KMI vaikams vertinamas ne taip, kaip suaugusiesiems. Yra vaikų KMI diagramos, pagal kurias sprendžiama, ar KMI normalus, ar ne.

V. U.: Noriu prabrėžti, kad vaikų kūno masės indekso reikšmės yra skirtingos nei suaugusiojo. Pavyzdžiui, penkerių metų vaiko KMI – 15. Suaugusiajam 15 – išsekimas. Tokio amžiaus vaikui tai nutukimas.

– Kas yra nutukimo liga ir kodėl dažnai neteisingai vartojame sąvoką „nutukimas“?

Ž. A.: Nutukimas visame pasaulyje pripažįstamas liga. Liga, kuria sergant, kaip ir kiekviena kita liga, kyla komplikacijų. Liga, kuri yra recidyvuojanti. Liga, kuriai išsivystyti įtakos turi daug ir įvairių faktorių. Buitinis patarimas „mažiau valgyk, daugiau judėk“, deja, ne visada veikia. Tai daugiafaktorė liga, kuri gali vystytis dėl daugelio veiksnių, todėl kalbėti apie nutukimo ligą kaip apie vaiko apsileidimą – dažniausiai neteisinga. Juk jeigu žmogus serga, tarkime, cukriniu diabetu ar vėžiu, nesakome, kad susirgo dėl savo apsileidimo, nors kartais – ir dėl to.

Vaikams, kurie serga nutukimu, būtinas šeimos palaikymas. Jie dažnai turi labai daug psichologinių problemų, o stigmatizacija dar labiau pablogina jų psichologinę būseną. Jie neina sportuoti, bijo valgyti prie aplinkinių, jaučia gėdą, ir tai dar labiau sustiprina tą ligą. Namuose jie gali persivalgyti dėl emocinių priežasčių.

Tai daugiafaktorinė liga, kuri gali vystytis dėl daugelio veiksnių, todėl kalbėti apie nutukimo ligą kaip apie vaiko apsileidimą – dažniausiai neteisinga.

– Iš tiesų kalbame apie kompleksinę problemą. Kaip reikia gyventi šeimoje, kurioje yra vaikas, sergantis nutukimu?

V. U.: Kam turi būti skiriamas didžiausias dėmesys? Pirmiausia – maistui, mitybai, ir paskui – fiziniam aktyvumui. Tie dalykai visada kartu. Trečias dėmuo yra aplinkos keitimas – turiu galvoje šeimos įpročius. Kaip keisti mitybą? Visų pirma, gydosi visa šeima, tad negali būti taip, kad visa šeima valgo vienokį maistą, o vaikui, kuris serga nutukimu, duoda kitokio. Tai būtų sadizmas, o ne gydymas.

Kitas dalykas, kurį reikia suprasti: valgyti reikia tai, kas naudinga ne tik nutukimu sergančiam, bet ir nesergančiam vaikui. Kartais net juokinga būna, kai tėvai sako: „Gydytojau, bet tai, ką jūs rekomenduojate valgyti, yra labai neskanu. Jis nevalgys.“ Tada klausimas: „Jūs prisimenate, dėl ko pas mane apskritai atėjote? Ar dėl to, kad jis labai gerai valgo, ar dėl to, kad labai blogai valgo?“ Tėvai dažniausiai linkę nusileisti vaiko norams.

Juk iš tikrųjų nežinome visko, kodėl susergama nutukimu, išskyrus genetinius atvejus, kai nutukimas išsivysto dėl chromosomų anomalijos ar genų pažeidimų.

Daugeliu atvejų nežinome, kodėl vaikas taip nori valgyti arba atvirkščiai – vaikas mažai valgo, o svoris didėja arba nemažėja. Net toje pačioje šeimoje, kur visi valgo tą patį, vienas vaikas gali turėti didelį KMI, o kitas – ne. Kodėl taip būna? Sunku pasakyti, priežasčių gali būti įvairių. Tačiau visi supranta: svarbus maisto kiekis, racionas.

Numesti svorio nesunku. Tik yra vienas didelis „bet“: labai sunku išlaikyti numestą svorį. Todėl dieta turi būti ne drastiška, o tokia, kuri sukeltų žmogui kuo mažiau nepatogumų, kad jis galėtų laikytis dietos  ne sukandęs dantis vieną mėnesį, o gyventi taip maitindamasis visą gyvenimą. Taisyklinga mityba turi tapti gyvenimo būdu.

– Tad kokie bendri patarimai turėtų būti prisegti prie šaldytuvo ar ant darbastalio?

Ž. A.: Pirmiausia – vaikams ir paaugliams dietos netaikomos. Čia galioja paprastos sveikatai palankios mitybos rekomendacijos. Svarbu – kada valgau, ką valgau, kiek valgau, kur valgau ir kaip.

Labai svarbu valgyti reguliariai – kad vaikas išvengtų nuolatinio užkandžiavimo. Vaikams iki dvylikos metų rekomenduojama valgyti ne daugiau kaip penkis kartus per dieną. Trys pagrindiniai valgymai yra būtini – pusryčiai, pietūs, vakarienė ir, priklausomai nuo dienos užimtumo, galėtų būti vienas didesnis užkandis arba du mažesni – priešpiečiai ir pavakariai.

Kalbant apie maisto produktų pasirinkimą, svarbu rinktis tokius maisto produktus, kurie būtų maistingi, suteiktų ne tik energijos, sotumo, bet ir būtinų maistinių, įvairių mineralinių medžiagų, vitaminų, kurių reikia organizmui. Svarbu užtikrinti, kad vaiko racione būtų pakankamai sudėtinių angliavandenių, kurie yra ir skaidulų šaltinis: tai viso grūdo gaminiai;  baltymai (liesesnė mėsa, paukštiena, pieno produktai, kiaušiniai, žuvis, ankštinės daržovės) ir gerieji – augalinės kilmės – riebalai, tokie kaip alyvuogių ar linų sėmenų aliejus, riešutai ir sėklos.

Maisto kiekis priklauso nuo vaiko amžiaus. Kuo vaikas mažesnis, tuo jam mažiau reikia. Labai svarbu užtikrinti, kad vaikas kasdien suvalgytų pakankamai daržovių (šiuo metu jų ypač trūksta vaikų racione) ir vaisių. Svarbūs skysčiai – vanduo. Visa kita, kas ne vanduo, yra maistas, o 30 proc. nutukimo yra susiję būtent su vaisvandenių ir saldžiųjų gėrimų vartojimu.

Vaidotas Urbonas / Asmeninio achyvo nuotr.

– Tėvai kartais sako, kad vaikas valgo, pavyzdžiui, tik bulvių traškučius ir daugiau nieko. Ką tada daryti?

Ž. A.: Labai vengiu kalbėti, kad kuris nors maistas yra geras, o kuris nors – blogas, draudžiamas. Traškučių, vaisvandenių visada yra ir bus. Tiesiog reikia išmokti parinkti taisyklingą santykį, kad sveikatai palankaus maisto produktų vaiko racione būtų daugiau, o tokio maisto, kuris valgomas daugiau dėl malonumo, – ribotai, nedideliais kiekiais.

V. U.: Pasaulyje egzistuoja daugiau kaip 100 dietų, kurios, teigiama, padeda kovoti su nutukimu. Jei jų yra daugiau kaip 100, vadinasi, nė viena  negera. Todėl svarbu, kaip minėjau, keisti visos šeimos gyvenimą.

Svarbu kreipti dėmesį į elementarius dalykus, pavyzdžiui, kad maistas nebūtų, kaip sakoma, priešais akis – ėjo vaikas pro šalį, pasiėmė kokią kriaušę, bananą... Vaisiai yra gana kaloringi. Medus, pavyzdžiui, kaloringesnis negu cukrus, fruktozės jis turi daugiau, o fruktozė riebalais virsta greičiau negu cukrus. Uogienės, uogos – visa tai kalorijos.

Prieš valgant svarbu išgerti stiklinę vandens. Valgyti neskubant, sukramtyti 10–15 kartų, nuryti. Jeigu vaikas labai greitai valgo, viduryje valgio reikia padaryti pertraukėlę. Mes prikrauname skrandį greičiau, nei pajuntame sotumo jausmą. Maistą reikėtų dėti į mažą lėkštę – tada vizualiai atrodo, kad daug valgai. Tarp valgymų tikrai negalima daryti ilgų pertraukų, nes peralkęs žmogus visada persivalgo.

Patartina laikytis nuo seno žinomo principo – daugiau suvalgyti ryte, mažiau – antroje dienos pusėje. Tokie elementarūs patarimai.

– Jeigu šeimoje yra nutukimu sergantis vaikas, o pagalbos šeima nesikreipia ir liga negydoma, gresia komplikacijos?

V. U.: Be abejo. Aš visą laiką sakau: ne laikas pradėti gydytis, kai jau reikia šuntuoti miokardo kraujagysles ar kai jau suriebėjusios kepenys ir išsivystė kepenų uždegimas. Gydytis reikėjo prieš 40–50 metų.

Kokios komplikacijos? Jeigu kalbame apie vaikus, pagrindinė komplikacija yra nuotaikos stoka, žema savivertė, depresija. Gal prieš dešimt metų su studentais atlikome tyrimą: jie ėjo į darželius, rodė nutukimu sergančio vaiko nuotrauką ir klausė, kaip vaikai jį apibūdintų. Visi epitetai buvo neigiami: storas, nevėkšla, tešlius, mulkis ir t. t. Kai daugiau sveriantis vaikas tai girdi, vos vienas kitas už save pakovoja, kiti – kompleksuoja. Dažnai jie būna geri, minkšto charakterio, ir, deja, juos pradeda engti, iš jų tyčiotis, o mokykloje tai pats baisiausias dalykas. Tada jie nebenori eiti į mokyklą, būrelius, sportuoti, nes gėda nusirengti. Vaikui gėda kur nors išeiti su draugais. Tada iš nevilties jis valgo dar daugiau.

Norėdami padėti vaikui, turite jį motyvuoti, o motyvą vaikui surasti labai sunku. Suaugusiajam motyvas atsiranda, kai jau kyla komplikacijų, – deja, tas traukinys dažnai jau būna nuvažiavęs. Vaikui kalbėti apie komplikacijas, su kuriomis susidurs suaugęs, nelabai yra prasmės – jam tai tolimas, nelabai suprantamas dalykas.

Jeigu vaikas iki dešimties metų yra nutukęs, tikimybė, kad jis bus nutukęs ir suaugęs, – apie 70 proc.

Tačiau faktas, kad nutukimu sergantiems suaugusiems žmonėms visų pirma gresia metabolinis sindromas, kai susergama antrojo tipo cukriniu diabetu, arterine hipertenzija, kraujyje pakinta riebalų kiekis, atsiranda daug blogojo cholesterolio, trigliceridų.

Blogiausia, kad anksčiau tokiomis ligomis – metaboliniu sindromu, antrojo tipo cukriniu diabetu – vaikai nesirgdavo, o dabar tokių jau atsiranda. Ligos, kuriomis anksčiau sirgo tik suaugusieji, jaunėja.

Nutukimu sergantiems žmonėms dažniau išsivysto širdies ir kraujagyslių ligos, dėl jų ištinka infarktas, galvos smegenų insultas, suriebėja kepenys, kyla sąnarių problemų. Kitaip sakant, visi organai gali nukentėti, net ir inkstai, plaučiai, smegenys. Kuo didesnis nutukimas, daugiau bėdų, tuo sunkiau susigrąžinti normalų svorį, ypač jei pradedi gydytis vėlai.

– Peršasi tokia išvada: nutukimu sergančiam vaikui padėti galima, reikia tiktai bendrų pastangų?

Ž. A.: Taip. Norėčiau akcentuoti, kad savo vaiką reikia priimti tokį, koks jis yra, turintį bet kokį kūno masės indeksą – didesnį ar mažesnį. Tačiau praleisti problemas pro akis, galvojant, gal išaugs, nereikėtų. Geriau yra profilaktiškai pasitikrinti ir įsitikinti, kad viskas gerai. Jeigu kyla kokių klausimų – kreiptis į gydytojus ir spręsti problemą, ieškoti priežasties.

Kartais matau, kad tėvai bando visaip paskatinti vaiką, bet tai neveikia. Draudimai irgi neveikia. Tad vaiką reikia mokyti ir įsitraukti į šį procesą turi visa šeima, o tai būna labai retai. Daug atsakomybės numetama vaikui, jo motyvacijai. Jei kreipiamasi į specialistą – ir specialistui: „Padarykite ką nors, motyvuokite...“  Deja, taip neveikia. Į gydymo procesą turi įsitraukti visa šeima, pradedant nuo  valgymo kartu su šeima bent penkis kartus per savaitę. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad tai turi teigiamą poveikį normaliam vaikų svoriui.

Deja, dabar vaikučiai labai dažnai apleisti. Galima sakyti, kad nutukimas – taip pat tam tikra apleidimo  forma. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija vaiko didelį antsvorį yra įvardijusi kaip vieną iš nepriežiūros požymių. Tėvai dažnai būna užimti visą dieną, vaikai patys sprendžia, kada ir ką jiems valgyti, dažnai net ką užsakyti paspaudus vos kelis mygtukus telefone... Todėl svarbu bent kartą per dieną šeimai susėsti prie stalo kartu, pasirūpinti visos šeimos racionu pasirenkant sveikatai palankius produktus. Sukurkite ramią valgymo aplinką – atsitraukite nuo trikdžių (televizorių, telefonų). Skirkite laiko maloniam lėtam bendravimui.  Vaikai mokosi ne iš to, ką mes jiems sakome, o iš to, ką mato.

Ir tiesiog maldauju: venkite ginčų ar komentarų dėl vaiko valgymo proceso, valgių pasirinkimo, jo kūno parametrų. Tai žaloja vaiko emocinę sveikatą ir skatina vystymąsi kitų labai sudėtingai gydomų ligų – valgymo sutrikimų.