"Nuolat tobulėjanti ir paskui save traukianti kitus", – taip dešimtosios daktaro Juozo Ciplijausko premijos laimėtoją Jūratę Beinorienę apibūdino kolegos.

Klaipėdos jūrininkų sveikatos priežiūros centro (JSPC) vyriausioji slaugytoja savo profesijai atidavė daugiau nei 30 metų. Beveik visus juos J.Beinorienė dirba toje pačioje įstaigoje.

JSPC vyriausiasis gydytojas Viktoras Grigalauskas buvusiai savo mokinei negailėjo gerų žodžių. Jis J.Beinorienę apibūdino kaip įvairiapusę specialistę bei pagarbos vertą žmogų.

– Kaip priėmėte žinią apie premijos įteikimą?

– Smagu, kai įvertina tavo darbą. Premija patvirtino, kad einu teisinga linkme ir nuteikė tolesniems darbams. Gal iš tiesų nuveikiau kažką naudingo klaipėdiečiams, medikų bendruomenei.

Bet premija skirta ne tik man, bet ir įstaigai. Viena be kolektyvo nieko nenuveikčiau. Puiku, kai tavo idėjas palaiko ir įstaigos vadovas. Bendradarbiavimas su medicinos mokslų įstaigomis – vadovo nuopelnas.

– JSPC dirbate nuo 1982 metų. Stebėtinas pastovumas. Ar nenorėjote, pavyzdžiui, padirbėti ligoninėje?

– Baigusi kolegiją gavau paskyrimą į Kauną, tikėdamasi studijuoti mediciną universitete, bet ištekėjau. Neakivaizdinių studijų nebuvo, tad savo svajonę apie aukštąjį mokslą teko atidėti vėlesniam laikui. Kai užaugo vaikai, prieš penkerius metus baigiau Klaipėdos universitetą, o prieš porą metų – magistrantūros studijas.

Atėjau čia iš ligoninės, kur dirbau slaugytoja operacinėje. Baigęs mokslus vyras gavo paskyrimą Klaipėdoje. Pati esu kilusi iš Švėkšnos, tad čia – mūsų kraštas.

– Ar negaila, kad slaugytojos darbas būna tarsi nematomas?

– Taip atrodo, kol neturi rimtų sveikatos problemų. Jei gydytojas skiria gydymą, tai slaugytoja padeda, kad jis būtų efektyvus. Mūsų slaugytojos lėtinėmis ligomis sergančius pacientus lanko namuose, kontroliuoja, kaip jie vartoja vaistus, maitinasi, moko artimuosius priežiūros, atlieka įvairias procedūras.

Tarybiniais laikais vyravo požiūris, kad slaugytojos darbas – nematomas. Taip ir buvo, ypač ambulatorinėje asmens sveikatos priežiūroje. Slaugytojai buvo labiau raštininkai. Dabar slaugos specialistai – savarankiški, įvaldę daugybę procedūrų.

– Kodėl pasirinkote slaugytojos darbą?

– Rinkausi ne pati. Buvau labai jauna, tad didžiausią įtaką dėl profesijos padarė močiutė. Paaiškėjo, pataikiau. Mėgstu ir vertinu šitą darbą.

– Kokios geriausios padėkos esate sulaukusi?

– Nekuklu girtis. Tai asmeniška. Esu sulaukusi padėkų iš medikų, pacientų. Ir nebūtinai už jiems suteiktą paslaugą. Kai kurie padėkos žodžiai įsirėžė labai giliai.

– Dėstote studentams. Kaip vertinate jaunąją kartą?

– Klaipėdos universitete ir kolegijoje esu studentų praktikos vadovė, kvalifikacijos tobulinimo kursų dėstytoja, asistentė Tęstinių studijų institute.

Ne visi slaugytojo profesiją pasirenka vedami pašaukimo. Abejoju, ar visiems tai įmanoma, sulaukus vos 18. Bet yra daug absolventų, tinkančių šiam darbui. Slaugytojos darbą labiau vertinti pradeda ir visuomenė. Tai gana rimta specialybė ir, ne tik Lietuvos mastu, moteriai garantuoja uždarbį ir didesnes įsidarbinimo galimybes.

– Kokių savybių reikia geram slaugytojui?

– Medicinoje turi dirbti specialistai, mylintys žmones ir vertinantys savo darbą. Dėmesingumas taip pat gydo. Nemalonu eiti pas specialistą, kuris tik atstūminėja darbo valandas.

Slaugytojoms dažnai kartoju: turi apsispręsti, ar gali dirbti šį darbą. Privalu su žmogumi elgtis taip, kaip norėtume, kad su tavimi elgtųsi. Gal tai ir idealizmas. Bet kai vadovaujiesi tokiomis mintimis, pats keitiesi, kaip ir aplinkiniai.

Geras slaugytojas turi būti smalsus, darbštus, turėti tinkamą išsilavinimą. Be mokslo, šiandienos slaugytojas – niekas. Dabar slauga nėra tik globa, bet ir mokslas. Gydytojas su slaugytoju sudaro komandą, kur vienas kitą papildo. Gerai, kai pacientas gauna atsakymus į visus rūpimus klausimus.