Kad ir kaip niekas to nelaukiame, ateina laikas, kai begalės ligų prispaustas senolis namiškiams tampa sunkiai pakeliama našta. Ne visiems pakanka jėgų ir galimybių visiškos negalios tėvu ar motina tinkamai pasirūpinti – gyvename visuotinio skubėjimo, lėkimo, begalinio užimtumo laikais... Vienintelė išeitis - slaugos ligoninė. Tačiau ir čia pacientai ne visada priimami iškart – eilėje gali tekti laukti ir mėnesį, ir pusmetį...

Pasidomėti, kokia situacija Kauno ir kitų šalies didmiesčių palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėse, paakino vienos kaunietės (pavardė redakcijai žinoma) nusiskundimas. Moteris sakė sužinojusi, kad Petrašiūnuose veikianti Kauno slaugos ligoninė – naujai suremontuota, ką tik po renovacijos, todėl panorusi čia, jaukioje aplinkoje, bent keliems mėnesiams įkurdinti neįgalią motiną. „Slaugau ją jau keletą metų, prisipažinsiu, pavargau, - atviravo ji. – Nors labai skausmingai, bet teko priimti sprendimą porai vasaros mėnesių mamytę paguldyti į slaugos ligoninę. Šita ligoninė netoli mano namų, mamą galėčiau kasdien aplankyti. Bet direktorė pareiškė, kad šansai – menki. Sakė, labai ilga eilė, gal tik kitais metais priimtų. Jei išvis priimtų. Ir pasiūlė kreiptis į kitą tokio profilio Kauno įstaigą. Kitos – toli nuo mano namų, prastas susisiekimas, turbūt teks mesti darbą ir slaugyti mamytę namuose. Nes darbdavys jau ne kartą užsiminė, kad jam pabodo nuolatiniai mano atsiprašinėjimai...“

Sunku buvo tuo patikėti, juolab kad tokių gydymo įstaigų veiklą kuruojantis Kauno miesto savivaldybės vicemeras Vytautas Vasilenko užtikrino, jog situacija Kaune – normali, eilių į slaugos ligonines esą „beveik nėra“. Be to, vienos ligoninės jau suremontuotos, kitos – baigiamos remontuoti, taigi sąlygos ligoniams išties yra geros. O ką pasakys slaugos ligonių atstovai?

Eilė – kilometrinė!

Kauno slaugos ligoninės direktorė Rita Kabašinskienė L.S. žurnalistei patvirtino, kad laisvų vietų šiuo metu nėra, o norintys į šią įstaigą patekti pacientai registruojami į eilę. „Per šimtą žmonių eilėje, - sakė ji. – Kiek reiktų laukti, priklauso ir nuo indikacijų. Po renovacijos vietoj 45 vietų jau turime 60 – pristatomas loveles padėjome. Bet vis tiek negalime priimti visų norinčiųjų.“

R.Kabašinskienė pridūrė, kad į ligoninę guldomi tiek visiškai neįgalūs ligoniai, tiek vaikštantys. Tačiau kiek vieniems ar kitiems reiktų palūkėti eilėje, konkrečiai neatsakė. Kai toks miglotas paaiškinimas, nori nenori kyla minčių, jog galimybių „apeiti eilę“ yra, tik nereikia snausti...

Kitose Kauno ligoninėse padėtis geresnė. Pasak K.Griniaus slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninės direktorės Lilijos Markuckienės, nors šiomis dienomis laisvų vietų nėra, bet „pacientų judėjimas vyksta“, todėl yra galimybė ligoniui čia apsigyventi po mėnesio ar dar greičiau. Ligoniai esą neretai užsirašo į kelias įstaigas, todėl atsiradus vietos paaiškėja, kad jie jau susiradę ją kitur. Kitus esą paima giminės ar pasamdomas slaugytojas į namus, ir iškart eilė pajuda. „Sausį būna sunkiausia, nes šalta, žmonės labai nori patekti į ligoninę, - pridūrė ji. – Vasarą situacija gerėja, nes tokį metą artimieji ligonius vežasi į sodus ar prižiūri patys, nes atostogauja.“

Pasak L.Markuckienės, jei yra laisvų vietų, ligonį įmanoma paguldyti ar pratęsti jo slaugos laiką ir sumokant ligonių kasų nustatytą kainą už parą. „Pernai iš 90 pacientų 32 gulėjo ilgiau nei keturis mėnesius, - informavo ji. – Jei ligonis dar pats atsisėda, pavaikšto, paros kaina – 76 litai, jei sunkesnis, vartomas – 81 litas. Ne visi artimieji išgali tiek sumokėti.“

Kauno Panemunės slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninės direktorė Stanislava Jancevičienė sakė, kad šiuo metu pusė ligoninės patalpų remontuojama, todėl įstaigos galimybės – ribotos. „Dėl to ir eilės susidariusios, ko anksčiau nebūdavo, - kalbėjo ji. – Mat jei anksčiau turėjome 230 lovų, dabar – šimtu mažiau.“

Pasak direktorės, kai rugsėjo pabaigoje remontas baigsis, vietų tikrai bus pakankamai. Jos teigimu, priimami pacientai tik su gydytojo siuntimu, pagal ligų sąrašą. „Šiuo metu turime savivaldybės atsiųstą žmogų po insulto, kuris nekalba, neturi jokių dokumentų, todėl tenka ir tuo pasirūpinti, - pridūrė direktorė. – Už jį moka savivaldybė.“

Kad mokėtų artimieji, šioje ligoninėje esą yra tik vienas kitas pacientas.

Kadangi vietų dėl remonto čia sumažėję, teritorinė ligonių kasa finansuoja neįgalių kauniečių slaugą artimiausiose slaugos ligoninėse Kauno apskrityje, taigi didelių problemų dėl tokių ligonių slaugos esą nėra.

Nors įprasta manyti, kad sunkiausia slaugyti nevaikštančius ligonius, S.Jancevičienė patikino, jog tai netiesa. „Dirbti su ligoniais, turinčiais psichinę negalią, tai yra judančiais, vaikštančiais, yra daug sunkiau, - sakė ji. – Reikia nuolat juos saugoti, žiūrėti, kad neišliptų pro langą, ko nenukrėstų, neišeitų iš slaugos ligoninės ir taip toliau“.

Todėl ji nelinkusi smerkti artimųjų, kurie apsisprendžia sunkius ligonius laikinai apgyvendinti slaugos ligoninėje, juk žmonėms irgi reikia pailsėti, atsigauti, paatostogauti.

Kitur – irgi nebloga situacija

Didžiausios Lietuvoje Vilkpėdės (Vilnius) palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės Priėmimo skyriaus vedėjos Nadeždos Sevriukovos teigimu, birželio 18 dienos duomenimis, eilėje laukė 8 vyrai ir 10 moterų. Taigi eilė nėra didelė. „Paskutinėmis savaitėmis turėjome ir laisvų vietų moterims, bet iškart kviečiamės ligonius, jos greitai užpildomos, - kalbėjo ji. – Sausio mėnesį, tai yra prasidėjus naujiems kalendoriniams metams, norinčiųjų buvo labai daug, o vasario gale ar kovo pradžioje reikėjo laukti apie 2 – 3 savaites. Dabar eilė gali ateiti ir per kelias dienas.“

Tiesa, onkologinių patologijų turį ligoniai čia guldomi be eilės. „Žmogiškasis faktorius veikia – juk neatstumsi ligonio, kuriam numalšinti skausmams nuolat reikia morfijaus“, – altruistiškai kalbėjo skyriaus vedėja, pridūrusi, kad mokamos vietos šioje gydymo įstaigoje nepraktikuojamos.

Klaipėdos medicininės slaugos ligoninėje laisvų vietų šiuo metu nėra, eilėje, administratorės teigimu, reikėtų lukterėti apie mėnesį ar kiek daugiau. Čia taip pat jokio pirmumo nesuteikiama įstengiantiems sumokėti pagal ligonių kasų patvirtintus įkainius. „O kaip mes galėtume greičiau priimti galinčius susimokėti – nesąžininga būtų kitų ligonių atžvilgiu, - svarstė ji. – Nebent jei kas pageidauja kelioms dienoms pailsėti ar turi kur išvažiuoti – tada tokį ligonį galime trumpam priimti. Bet tik su sąlyga - jei turime laisvų vietų.“

„Mes eilių nesudarinėjame, dirbame kitu principu – tuo užsiima miesto poliklinikos ir ligoninės, - informavo Šiaulių ilgalaikio gydymo ir gerontologijos centro vadovas Jonas Mikalauskas. – Jei nėra vietų mūsų centre, ligoniai siunčiami į Meškuičių ar Kuršėnų slaugos ligonines. Užtat ir eilių nėra, nes jei žmogus nepatenka į vieną įstaigą, siunčiamas į kitą, tikrai nelieka be vietos“.

Mirusieji – dar gyvi!

Jau ne vienerius metus Lietuvos gyventojų amžius ilgėja, vadinasi, daugėja ir garbaus amžiaus sulaukusių senolių, kurie tikrai ne visi iki paskutinės gyvenimo dienos išsaugoję gerą sveikatą, geba savimi pasirūpinti. Nemažas senolių skaičius būtent ir leidžia dienas slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėse. Parūpo sužinoti, ar tokia pagalba nereikalinga vyriausiems šalies gyventojams, mat kaip teigiama valstybinės įstaigos Gyventojų registro tarnybos internetiniame puslapyje, paskutinį kartą 2013 metų sausio mėnesį atnaujintais duomenimis, vyriausia Lietuvos moteris, sulaukusi 120 metų, gyvena Šalčininkų rajone, o vyriausias, 115 metų vyras – Marijampolės savivaldybėje. Tačiau tai, ką išgirdome iš šių savivaldybių atsakingų darbuotojų, pribloškė!

„Nežinau, iš kur ta Registro tarnyba tokius duomenis turi, - nusistebėjo Marijampolės savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja Vida Bružinskaitė. - Vyriškis, kuris įvardijamas kaip vyriausias šalies gyventojas, jau gal prieš dvejus ar trejus metus miręs! Tik jo duomenų bazė kažkodėl iki šiol nesutvarkyta. Turime savivaldybėje gyvenančius kelis šimtamečius, bet tikrai nėra nė vieno, perkopusio 110 metų ar dar daugiau. Štai naujausi duomenys: mūsų savivaldybėje gyvena 8 asmenys, sulaukę 100 metų, iš jų 2 – vyrai. Vyriausia ilgaamžė – 104 metų moteris“.

Šalčininkų rajono savivaldybės Socialinės paramos ir sveikatos apsaugos skyriaus vedėja Irena Radevič paantrino marijampolietei: „Negyvena tokio amžiaus moteris mūsų rajone. Ji jau seniai mirusi. Nežinau, kodėl ji iki šiol neišbraukta iš gyventojų registro. Turbūt ją kažkas palaidojo, o apie mirtį nepranešė, dokumentų negrąžino, tai dabar ir laikoma, kad ji dar gyva.“

Vedėja nepaneigė, jog galbūt kas nors ir senatvės pensiją mirusios senolės vardu iki šiol pasiima, tačiau tą tiksliai esą galėtų pasakyti tik „Sodra“. Ką gi, kreipiamės į „Sodros“ skyriaus Komunikacijos ir tarptautinių ryšių skyriaus vyriausiąjį specialistą Martyną Žilionį, prašydami ne šių asmenų vardo, pavardės ar kitų asmeninių duomenų, o tik patvirtinimo, ar seniausi Lietuvos gyventojai – 120 metų moteris ir 115 metų vyras – gauna senatvės pensiją. Ir greitai gavome atsakymą: „Apgailestauju, bet tai – asmeninė informacija. Tik patys gyventojai galėtų jums pasakyti, ar gauna pensiją, ar ne. Tegaliu pasakyti, kad šiuo metu mokamos pensijos 1,5 tūkst. gyventojų, kuriems 95 metai ir daugiau.“ Ačiū gerbiamam „Sodros“ atstovui už patarimą paklausti mirusiųjų, ar jie gauna pensijas...

Ne šiaip sau „Sodroje“ norėjome sužinoti tokių dalykų. Niekam ne paslaptis, kad pasitaiko nesąžiningų artimųjų, kurie bando prigauti valstybę, paimdami už jau Anapilin iškeliavusius artimuosius šiems skiriamas valstybės išmokas. Mat tyčia save pasisendinę žmonės pensijas pradeda gauti anksčiau, nei priklausytų. Teko girdėti, jog nemažai Lietuvoje gyvenančių ilgaamžių po karo sumelavo praradę asmens dokumentus ir savo amžių lengvai pasididino. Mat jei tai būtų teisingi duomenys, pasaulinę statistiką renkantys mokslininkai tikrai nepraleistų pro akis ir ausis lietuvių ilgaamžiškumo rekordų, būtinai apie tokius ilgaamžius paskelbtų visam pasauliui. Tuo tarpu visai neseniai, birželio pradžioje, skaitėme pranešimus, kad mirė seniausias (į Guinnesso rekordų knygą įrašytas!) visų laikų pasaulio žmogus japonas, 116 metų sulaukęs šių metų balandžio mėnesį. Ilgaamžiai lietuviai Guinnesso rekordų fiksuotojų kažkodėl nesudomina, vadinasi, tam yra atitinkamų priežasčių...

Tarp kitko:

Gyventojų registro tarnybos duomenimis (norite tikėkite, norite – ne), 2013 metų sausio 7 dieną Lietuvoje gyveno 440 žmonių, vyresnių nei 100 metų, iš jų 330 moterų ir 110 vyrų.