Ir pas gydytoją, ir į bažnyčią

„Google“ sistemoje veikiančios maltiečių savanorių susirašinėjimo grupės gyvuoja apie penkiolika metų ir yra mačiusios daugybę knygos vertų istorijų. „Močiutė gulasi į ligoninę, kas gali priglausti jos katę? – „Paimčiau, bet negaliu – turiu šunį“ – „Aš irgi turiu šunį, atvesk saviškį pas mane, o tu paimk katę“. Galiausiai katė randa prieglobstį ir, maža to, ant laikinos globėjos rankų keliauja po ligoninės langais pasirodyti tikrajai šeimininkei.

„Sveiki, prašau pagalbos: kol pasveiks savanoris, senolei Fabijoniškėse reikėtų vieną kartą per savaitę nupirkti maisto už jos pinigus. Kas galėtumėte? Kontaktus duosiu atsiliepusiam“, – rašo D. Semėnienė grupėje. „Aš iš Fabijoniškių. Galiu padėti“, – netrukus sureaguoja savanorė Ona. Į klausimą, kas konkrečią dieną ir valandą galėtų senolę Eugeniją iš Žirmūnų palydėti iki poliklinikos, pirmasis atsiliepia Egidijus.

„Turime močiutę Emiliją. Ji pati vaikšto, viską susitvarko, bet vargsta dėl galvos svaigimo, eidama gali pargriūti. Močiutė pati užsirašo pas gydytoją, išsikviečia automobilį iš pavėžėjimo tarnybos, bet jai reikia žmogaus, kuriam galėtų įsikibti į parankę. Gavę tokią žinutę, randame savanorį, kuris pasitinka močiutę prie namų, važiuoja kartu iki poliklinikos, ten pabūna drauge ir parlydi namo“, – apie maltiečių kasdienybę pasakoja D. Semėnienė. 

Kita močiutė Jadvyga nori, kad kartą per mėnesį ją kažkas nuvežtų į bažnyčią. Pakanka tokią žinutę „įmesti“ į grupę, iš karto atsiranda savanoris, kuris ją nemokamai nuveža pasimelsti ir parveža atgal.

Kaip greitai į tokius prašymus reaguojama? „Gaunu pranešimą, kad reikia kur nors palydėti senelį. Rašau į grupę – tyla. Po kurio laiko žinutę pakartoju – tada supuola siūlytis visi, kaip tie kiškiai iš krūmų sušoka: aš, aš, aš... Juokauju: na, kiškiai drąsuoliai, tai kuris?“ – juokiasi koordinatorė.

Pagalba – ir profesinėmis žiniomis

Sulaukusi pagalbos prašymų, D. Semėnienė dažniausiai rašo į abi grupes – „Pagalba-seneliams“ ir „Vilniaus-savanoriai“, jau apie penkiolika metų dažniausiai abi veikia kaip viena. Joms priklauso per šimtą savanorių: vieni išeina, atsitraukia, ateina naujų arba po pertraukos grįžta senieji nariai. Į Vilniaus grupės koordinatorę, kuri dirba tarsi visų dispečerė, kreipiasi ir nuolatinai senukus globojantys savanoriai, norėdami išvykti atostogų – ji padeda surasti jiems laikiną pamainą.

Kokių profesijų žmonės dažniausiai renkasi savanorystę? Anot D. Semėnienės, tokiam sprendimui specialybė įtakos neturi: „Neseniai sulaukėme advokatės, kuri galės teikti konsultacijas, plaukų stilistės, kuri mielai kirps senelius. Kadangi ne šiaip kirpėja, o ir stilistė, savanoriaudama pritaikys žinias ir patirtį – parinks labiausiai tinkančias šukuosenas. Daugybė senelių neišeina į lauką metų metus, bet, kaip ir mes visi, nori būti gražūs. Turime savanorius elektriką ir santechniką, tad į žinutes apie įvairius gedimus senolių namuose reaguojama greitai, meistrai nemokamai viską sutvarko.“

Vilniaus grupės koordinatorės pareigos – taip pat savanoriška veikla. „Savanorystė visu etatu? Gal ir daugiau, – šypsosi Daiva. – Močiutės kitąsyk ir dešimtą vakaro ar savaitgaliais skambina. Kartais pagalbos reikia ir patiems savanoriams. Pajaučiau, kad vienai savanorių, palaidojusiai globotą močiutę, kažkas negerai. Paskambinau, iškart supratau, kad ji psichologiškai palūžusi. Kalbėjomės gerą valandą, kol apraminau, įtikinau, kad ji viską darė gerai, nutiko tai, kas turėjo nutikti. Mergina atsigavo ir toliau tęsia savanorystę su seneliais“.

Nesibaigiančios daiktų paieškos

Dažnai maltiečių interneto grupėse pasklinda žinutės apie įvairių daiktų – drabužių, baldų, buitinės technikos, kraujo spaudimo matuoklių ar čiužinių – poreikį. Tada visų dėmesys nukrypsta į nepamainomą Jekateriną Eingorn, gydomojo masažo profesionalę, turinčią dešimties metų savanorystės patirtį. Reikalingų daiktų ji suranda per „Facebook“, įvairias interneto grupes, o didelę dalį jų – per savo ar kolegių klientus, draugus ar draugų draugus.

Apie gerus jos darbus žinia jau plačiai pasklidusi, tad neretai norintys kitiems padėti Jekaterinos ieško patys. „Būna, klientai paklausia: „Turiu nebenaudojamą šaldytuvą. Gal kam reikia?“; „Nusipirkau naują skalbimo mašiną, gal kažkas paimtų seną?“ Gaunu užklausą ir keliu pasiūlymą į grupę“, – pasakoja J. Eingorn.

Kartą maltiečių susirašinėjimo grupėje ji paviešino užklausą dėl elektrinės kaitlentės – atsišaukė viena savanorė, kuri ne dėvėtą atidavė, o pasiūlė nupirkti naują – kiekvienai problemai spręsti vis kitoks kelias.

Kaip klientų nestokojanti masažuotoja spėja dirbti, skirti laiko šeimai ir dar ieškoti kartais gyvybiškai svarbių daiktų? „Labai daug žmonių, kurie užimti darbuose, viską spėja. Savanoriauja tikrai ne bedarbiai. Aš tokia ne viena – mūsų daug, – juokiasi Jekaterina. – Kai pradėjau savanoriauti, mano vaikams buvo treji ir penkeri metai. Nutiko taip, kad vieną neregį reikėjo nuvežti pas gydytoją į Santaros klinikas, niekas kitas negalėjo. Susodinau vaikus į automobilį, paaiškinau, kad aklas žmogus vienas negali nuvažiuoti, jam reikia padėti, ir vaikai buvo kantriausi, elgėsi puikiai. Laukėme visi gal valandą prie gydytojo kabineto, vaikai – nė žodžio. Jie kažkaip viską suprato“.

Kaip prisidėti prie maltiečių?

Maltiečių šiųmetinės kampanijos šūkis „Jie nerūpi niekam. Bet jais rūpinasi maltiečiai“ skamba ne kaip priekaištas, o kaip kvietimas. Norint padėti, nereikia ilgų įsipareigojimų – gal kartais tiesiog pakeliui važiuodami užvešite senoliui lauknešėlį ar palydėsite pas mediką. Tereikia gerų norų, kurie net nieko nekainuoja. Pavyzdžiui, skirti maltiečių globojamų senolių pagalbai 1,2 proc. Prisidėję jūs tapsite ne tik paramos teikėjais, bet ir senolių istorijų dalimi. Istorijų su laiminga pabaiga, kur senatvė nėra vieniša.

Kaip tą padaryti greitai ir lengvai, rasite čia https://maltieciai.lt/12-proc-parama/