Bendradarbiavimas su gydytojais
Į Kaune vykusį susitikimą su asociacijos bendruomene POLA pakvietė Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikų gydytojus – Konservatyvios onkologijos skyriaus vadovę, gydytoją onkologę-chemoterapeutę doc. Sigitą Liutkauskienę ir gydytoją gastroenterologą-onkologą chemoterapeutą Egidijų Morkūną. Su jais ieškota geriausių kelių, kaip padėti pacientams įveikti vėžį.
„Labai noriu, kad gydymo įstaigos mus matytų kaip partnerius, nes, deja, pas mus žmonės dažniau ateina ne su padėkomis, o turėdami nuoskaudų, kad gydymo įstaigoje negavo kokių nors paslaugų, kad jiems niekas nepadeda. Norisi, kad iš bendradarbiavimo atsirastų lengvesnis paciento kelias, būtų rasti tobulėjimo taškai. Rengiame apklausas ir pastebime, kad Kauno klinikose onkologinio ligonio kelias skiriasi nuo to, kuriame padalinyje jis gydosi. Mūsų tikslas – kad tas kelias būtų vienodas, mes, kaip POLA organizacija, galėtume viską paaiškinti žmonėms“, – susitikimo svarbą įvardijo POLA vadovė Neringa Čiakienė.
Paliatyvioji slauga
Vyriausiasis POLA patarėjas Šarūnas Narbutas diskusiją su gydytojais onkologais pradėjo nuo paliatyviosios slaugos. Pasak jo, ilgą laiką slauga sieta tik su mirtimi, tačiau dabar požiūris keičiasi ir kalbama apie tai, kaip palengvinti pacientui skausmus, kaip oriai užtikrinti jam pagalbą. Kokia paliatyviosios slaugos paslaugos situacija Kauno klinikose?
„Reikėtų pripažinti, kad tai organizuojama gan chaotiškai, nors paliatyvių ligonių tikrai yra, nes į Kauno klinikas atvažiuoja žmonės iš visos Lietuvos, būna ir tokių, kuriuos kitos gydymo įstaigos jau atsisako gydyti. Mes bandome pritaikyti specifinį gydymą, bet problema, kad negalime ligonio gydyti visą laiką, reikia galvoti, kaip saugiai jam padėti. Matome pagalbos poreikį, bet mūsų skyrius nesiplečia taip sparčiai. Neseniai atidarytas Paliatyviosios slaugos dienos stacionaro skyrius, tad pacientai turi žinoti, kad plečiamos galimybės suteikti jiems pagalbą. Tai vienas žingsnis link nechaotiškumo“, – sakė S. Liutkauskienė.
„Didžioji dalis mūsų skyriaus pacientų nukeliauja į onkologijos ligonines. Kad ir kaip būtų gaila, esame apriboti specializuotos klinikos, pas mus nėra labai daug lovų. Gastroenterologijos klinikoje apie pusę pacientų yra onkologiniai. Vieni jų – tik ką susirgę, kitiems negalima skirti specifinio gydymo, bet reikia atverti tulžies latakus, reikia padaryti, kad jie galėtų valgyti. Kitaip sakant, gydyti simptomus, ieškoti, kad jų kelias būtų lengvesnis“, – savo poziciją pateikė E. Morkūnas.
N. Čiakienė antrino, kad paliatyviosios slaugos tema – labai jautri. Žmonės, patekę į onkologijos ligonines, tikisi, kad ten jiems bus suteikta pagalba, tačiau kartais užtenka sudėlioti tinkamą slaugos planą ir paslaugos gali būti teikiamos arčiau paciento gyvenamosios vietos.
„Dažnai tiek pacientai, tiek jų artimieji galvoja, kad jei jau išrašė iš onkologijos ligoninės, tai jau viskas, žmogų nurašė, jis niekam nerūpi ir pan. Tikslas – pacientui atėjus į kelio pabaigos etapą, kai reikalingas simptominis gydymas, jam sudaryti gydymo planą ir instrukciją, kurią būtų galima įgyvendinti regione, kad žmogus galėtų sveikti arčiau namų. Tik prireikus galėtų skambinti į onkologijos ligonę pasikonsultuoti ar būtų grąžintas į ją, kad būtų suteikta skubi paslauga. Bendradarbiavimas tarp onkologijos centro ir regiono gydymo įstaigos yra labai svarbus“, – sakė POLA vadovė.
Apskritai šalies mastu yra siekiamybė atidaryti onkologijos ligų centrą, kuris apimtų tiek konsultavimą, tiek gydymą ir paliatyviąją slaugą. Siekiant užtikrinti tokios paslaugos tarptautinius standartus, būtina konsultuotis su pacientų organizacijomis. „Matome gerėjančius gydymo rodiklius, tačiau su paliatyviąja slauga dar reikia gerokai padirbėti“, – į diskusiją įsiterpė Š. Narbutas.
Užtikrinti tinkamą paliatyviosios slaugos paslaugą galėtų padėti ir šeimos gydytojai, iš onkologų gavę nurodymų, kokios pagalbos reikia vėžiu sergančiam pacientui. Diskusijos dalyviai vieningai sutarė: svarbiausia – užtikrinti, kad žmogus nekentėtų, būtų sumažinamas skausmas ir suteikta kita reikiama pagalba.
Gydymo prieinamumas
Diskusijos dalyviai atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje ligoniams vaistų ir vėžio gydymo prieinamumas yra tik apie 40 proc., šalis atrodo prasčiau nei Turkija. Ne paslaptis, kad vėžiui gydyti vienam ligoniui vaistai gali kainuoti ir 1 mln., tačiau POLA vyriausiasis patarėjas įsitikinęs, kad valstybei visada apsimoka tokias sumas investuoti į gydymą.
Tai svarbu ne tik todėl, kad kalbama apie žmogaus gyvybės išgelbėjimą, bet ir todėl, kad vaistus gaminančios kompanijos tada gali teikti paraiškas, kad jų vaistas būtų kompensuojamas. Jei gydymas šiais vaistais rodo gerus rezultatus, ateityje jie galės išgelbėti daugiau gyvybių. Todėl klausimas turėtų būti ne apie tai, ar apsimoka, o iš kur gauti pinigų, kad būtų padengtas gydymas. Be to, pasak Š. Narbuto, galima pasidžiaugti, kad šalyje veikiančios universitetinės ligoninės dabar ir pačios kuria vaistus, o tai padidina galimybes pacientams išsaugoti gyvybę.
„Iš tiesų vaistų prieinamumas netenkina, dėl to mes turime dar daugiau kalbėtis su pacientais. Ypač pastebime probleminį storosios žarnos ir kiaušidžių vėžio gydymo prieinamumą. Geriausia situacija gydant krūties ar plaučių vėžį. Melanomos gydymas pagal vaistų prieinamumą būtų per vidurį. Genetinius tyrimus turėtų skirti visiems onkologiniams ligoniams, nes tada būtų galima skirti efektyvesnį gydymą“, – tikino S. Liutkauskienė.
Norisi, kad iš bendradarbiavimo atsirastų lengvesnis paciento kelias.
„Nebloga situacija kepenų onkologijoje, o, pavyzdžiui, tulžies latakų vėžiui reikalingas tikslinis gydymas, kuris neretai atsiremia į kainą, nes dalį vaistų reikia teikti per retų ligų komisiją, tai užtrunka ir ne visada tenkinamas prašymas. Apskritai gydytojai neturėtų kalbėti apie vaistų ar gydymo kainą“, – antrino E. Morkūnas.
POLA vadovė nurodė, kad su Sveikatos apsaugos ministerija vedamos diskusijos, kaip supaprastinti retų ligų formų pildymą, kad pagerėtų prieinamumas, tad dedama vilčių, kad šios derybos duos gerų rezultatų, o kartu ir gerų žinių ligoniams.
Kalbant apie gydymą, svarbus ne tik vaistų prieinamumo klausimas. Ligoniams ne mažiau rūpi, kokį gydymo metodą rinktis. Onkologė S. Liutkauskienė pažymėjo, kad vis plačiau taikomi DNR sekoskaitos tyrimai, pagal tai galima lengviau pritaikyti gydymo metodą. Tiesa, net ir šis metodas neatsako į visus klausimus, todėl kiti tyrimai derinami su paciento ligos istorija, jo dabartine būkle ir pan.
Diskusijoje dalyvavę onkologai vieningai tikino, kad kiekvienas atvejis individualus, todėl nereikėtų stebėtis, kad vieniems ligoniams skiriami vienokie tyrimai ir gydymas, kitiems taikomi visai kitokie metodai. Svarbiausia gijimo kelionėje – atviras paciento ir gydytojų pokalbis.
POLA metiniame susitikime iškeltas klausimas, kiek pats onkologinis ligonis ar jo artimieji gali nugydyti, jei nesitarę su gydančiu gydytoju pradės vartoti papildus ar užsiimti liaudies medicina.
„Dėl papildų savo pacientus siunčiu pas kolegę, kuri specializuojasi gyvensenos medicinoje, nes iš tiesų tai yra atskiras mokslas, kuriame viskas keičiasi labai greitai. Tai apima ne tik papildus, bet ir streso valdymą, miegą, mitybą ir kitus dalykus“, – sakė S. Liutkauskienė.
Ji apgailestavo, kad dalis pacientų ryžtasi savigydai. Gydytojos praktikoje buvo atvejų, kai tam tikrų medžiagų naudojimas slopino onkologų paskirtą gydymą, sukėlė komplikacijų ar net paciento mirtį, todėl ji primygtinai ragino pacientus laikytis nustatyto gydymo plano. Jei šis netinka ar atsiranda kitų indikacijų, būtina kalbėtis ir kartu su onkologu ieškoti kito gydymo metodo.
Reabilitacijos svarba
Vėžio gydymas – ilgas, sudėtingas procesas, kurio metu gali nusilpti fizinė ir psichikos sveikata. Jai pagerinti skiriama reabilitacija. Deja, pacientai pastebi atvejų, kai reabilitacijos paslaugos skiriamos pagal šabloną, nors kai kuriems ligoniams gali netikti gydymas elektra ar koks nors specifinis masažas.
POLA renginyje nuskambėjo istorija, kai onkologinę ligą besigydanti pacientė reabilitologams turėjo įrodyti, kurios procedūros pagal sveikatos būklę jai tinka, o kurios ne. Tapus nepatogia paciente, paskambinus Valstybinei ligonių kasai, galiausiai buvo paskirtos tinkamos procedūros.
„Kauno klinikose yra ir psichologas, ir psichiatras, tad tikrai nėra problemų gauti psichologinę pagalbą. Dėl fizinės reabilitacijos yra problemų, nes reabilitologai neretai negali skirti tiek procedūrų, kiek pacientams reikėtų, tad šią sritį tikrai reikia tobulinti“, – pripažino S. Liutkauskienė.
N. Čiakienė nurodė, kad beveik po visų onkologinių operacijų pacientai gali naudotis žaliuoju koridoriumi, kad jiems būtų paskirta reabilitacija stacionare, tačiau ambulatorinė reabilitacija skiriama tik po reabilitologo konsultacijos.
„Trūksta reabilitologų, susidarė tarsi butelio kaklelis, nes jų paslaugų reikia visoje Lietuvoje. Šią problemą mato ir Valstybinės ligonių kasos, todėl svarstoma dalį šių specialistų krūvio perduoti kitiems, kad reabilitaciją galėtų skirti kitos specialybės gydytojas“, – sakė POLA vadovė.
Š. Narbutas antrino, kad reabilitacijos paslaugos labai plečiasi privačiame sektoriuje, todėl kartais verta sumokėti už privačią reabilitologo konsultaciją, o paskui naudotis valstybės kompensuojamomis reabilitacijos paslaugomis.
Baigę gydymo procesą ir prasidėjus remisijai dalis pacientų pasigenda tolesnės gydytojų priežiūros, mat pasitaiko, kad, praėjus keleriems metams, onkologinės ligos praeitis tarsi ištrinama. Diskusijos dalyviai pritarė, kad šeimos gydytojas turėtų dažniau skirti įvairių prevencinių tyrimų, kad būtų galima stebėti, ar onkologinė liga nesugrįžta, ar nesikeičia sveikatos būklė ir įvairūs rodikliai.
Kai kuriose užsienio šalyse, susirgus onkologine liga, žmogui taikoma stebėsena visą gyvenimą, Lietuvoje tai dažniausiai trunka penkerius metus, tad POLA atstovai viliasi, kad ir mūsų šalyje į remisijoje esančius žmones bus kreipiama daugiau dėmesio, dažniau atliekama profilaktinė patikra.
Naujausi komentarai