Svarbi reabilitacijos dalis

Patyrus širdies smūgį ne veltui gali kilti noras daugiau miegoti. Spalio 30 d. paviešinta amerikiečių mokslininkų studija teigia, kad įvykus infarktui, širdis smegenims perduoda signalus imuninėmis ląstelėmis – monocitais, kurie stimuliuoja miego neuronus. Tad pirmosiomis savaitėmis po širdies smūgio žmonės neretai miega daugiau ir giliau. Tyrėjų duomenys atskleidžia, kad miegas padeda širdžiai greičiau atsistatyti ir sumažina uždegimą. Todėl didelis dėmesys kokybiškam pacientų miegui turėtų būti skirtas ligoninėse ir reabilitacijos klinikose, kuriose gydosi miokardo infarktą patyrę asmenys.

Iš pradžių tyrėjai šį fenomeną aptiko eksperimentuodami su pelėmis. Daliai jų mokslininkai sukėlė infarktą ir atliko nuodugnią procesų organizme analizę, naudodami implantuojamus belaidžius elektroencefalografijos prietaisus. Jų pagalba tyrėjai užfiksavo elektros impulsus iš pelių smegenų, ir analizavo jų miego įpročius iškart po infarkto. Mokslininkai užfiksavo trigubą pagilėjimą lėtojoje pelių miego stadijoje, kuris truko savaitę.

Tirdami infarktą patyrusius graužikus, mokslininkai išsiaiškino, kad po širdies smūgio praėjus vos kelioms valandoms, monocitais vadinamos imuninės ląstelės, pasitelkdamos TNF baltymą, aktyvuoja neuronus smegenų gumburo srityje, sukeldamos ilgesnį ir gilesnį miegą. Nieko panašaus nevyko infarkto nepatyrusių pelių smegenyse.

Taip pat tyrėjai išsiaiškino, kad infarktą patyrusiems graužikams miegant, smegenys per nervinę sistemą siuntė signalus atgal į širdį, taip sumažinant jos patiriamą stresą ir uždegimą. Norėdami giliau patyrinėti miego pokyčius po infarkto, tyrėjai sutrikdė dalies jį patyrusių pelių miegą. Pastebėta, kad šių gyvūnų širdys gijo kur kas lėčiau nei gerai miegojusių pelių.

Prastas miegas – prastos prognozės

Taip pat buvo atliktos kelios studijos su žmonėmis. Pirmiausia buvo tiriamos pacientų, kurie prieš dieną ar dvi patyrė infarktą, smegenys. Mokslininkai jų organizme rado imuninių ląstelių monocitų padidėjimą, lyginant su nepatyrusiais infarkto žmonėmis bei sergančiais kitomis kardiovaskuliarinėmis ligomis.

Vėliau buvo analizuotas aštuoniasdešimties po širdies smūgio atsigaunančių žmonių miegas. Šie pacientai buvo tiriami pirmosiomis savaitėmis po infarkto ir stebimi dar dvejus metus. Tyrimo dalyviai buvo paskirstyti į dvi grupes – gerai ir blogai miegančių, priklausomai nuo to, kokia buvo jų miego kokybė per pirmąsias savaites po infarkto. Pastebėta, kad pacientai, kurie pirmosiomis savaitėmis miegojo prastai, iš gydytojų sulaukė blogesnių prognozių, jiems dvigubai labiau grėsė dar kartą patirti širdies smūgį, lyginant su pacientais, kurie miegojo gerai. Be to, kokybiškai miegoję tyrimo dalyviai pademonstravo kur kas didesnį savo širdies funkcijos pagerėjimą. Tuo tarpu prastai miegojusių pacientų sveikata pagerėjo nežymiai arba išvis nepagerėjo.

Kitoje studijoje mokslininkai analizavo apriboto miego poveikį dvidešimčiai sveikų suaugusių. Jų miegas buvo analizuojamas naudojant elektroninius prietaisus, dalyviai taip pat rašė miego dienoraštį. Tyrimo metu pusė tiriamųjų netrukdomi miegojo rekomenduojamas 7-8 valandas, o kitos dalies jų miegas būdavo ribojamas po 1,5 valandos kasnakt – jie vėliau eidavo miegoti arba anksčiau keldavosi. Pasibaigus studijai, tyrėjai trumpiau miegojusių dalyvių organizme užfiksavo uždegiminius procesus.

Reikšmingi duomenys

Kardiologo dr. Kamerono McAlpine ir jo kolegų atliktas tyrimas reikšmingas tuo, kad jis atskleidė iki tol nežinotus būdus, kaip širdis ir smegenys komunikuoja tarpusavyje, skatindamos gilų, gydantį miegą. Remdamiesi tyrimo duomenimis, mokslininkai rekomenduoja miegą įtraukti į reabilitacijos po infarkto procesą, kaip svarbią gydymo dalį. Vis dėlto, norint išsiaiškinti daugiau sąsajų tarp širdies ligų ir miego, reikės atlikti tolimesnius tyrimus.