Kodėl atsiranda perteklinis gydymas? Kokias pasekmes jis sukelia ir kaip atpažinti ribą tarp būtinos medicininės pagalbos bei nereikalingų intervencijų? Apie tai su „Žinių radijo“ vedėja diskutavo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Anesteziologijos klinikos vadovas, Medicinos fakulteto dekanas, profesorius Andrius Macas (toliau – A. M.) ir plastinės bei rekonstrukcinės chirurgijos gydytojas, medicinos mokslų daktaras, profesorius Rytis Rimdeika (toliau – R. R.).
– Ar visuomenėje keičiasi požiūris į mirtį ir žemiškojo gyvenimo pabaigą?
– A. M.: Man atrodo, kad anksčiau žmonės dažniau pamąstydavo arba geriau išjausdavo savo laikinumą šioje žemėje. Žinios apie mediciną ir tada buvo augančios, bet galimybės padėti buvo santūresnės. Žmonės turėjo daugiau tikėjimo pomirtiniu pasauliu. O dabar viskas keičiasi.
Atrodo, kad mes pradedame žadėti, jog galėsime išgydyti daug ligų ir beveik tuoj gyvensime amžinai. Žmonės įgyja lūkestį, kai per televizorių išgirsta, jog šią ligą galima išgydyti. Ir tai nėra blogai. O tai, kad medikai stengiasi padėti, irgi yra suprantama. Visuomenė labiau tiki, kad gyvensime iki gerų 85 metų, o kai nebenorėsime, tada galvosime, ką daryti. Taip pat yra mažiau giluminio tikėjimo.
– Ryti, kaip jums atrodo, kaip keičiasi požiūris visuomenėje? Kaip jaunesni žmonės ir mes patys tai priimame?
– R. R.: Manau, kad visame pasaulyje gyvenimas eina spirale. Ir anksčiau buvo situacijų, kai žmonės nebijojo mirties bei ganėtinai jauni mirdavo už laisvę. Ir šiandien vienam žmogui mirtis yra bausmė, o kitam – Dievo dovana. Turbūt, kad gyvenime niekas per daug nesikeičia. Žmogus yra toks pat mirtingas.
– Kaip keičiasi gydytojų požiūris į mirtį?
– A. M.: Gydytojai ir slaugytojai mato, kad koks tas pažadas bebūtų, jis vis tiek yra baigtinis. Jauni gydytojai per pirmuosius rezidentūros metus pamato ir skaudžiai išgyvena momentus, kai pasiveja realybė ir negali padėti žmogui. Atsimenu dėstytojus, kurie sakydavo: dėkokite Dievui tris kartus per dieną, kad esate gyvi. Yra atvejų, kai darai viską, bet vis tiek negali padėti.
Dabar yra sukuriama daugiau lūkesčio ir atsiranda rūkas, kad išgydysime visus. Pažanga medicinoje yra didelė, bet ji vis tiek yra kiekybinė. Bus dar naujų atradimų, bet duok Dieve, kad jie būtų kokybiški.
– Andriau, ar manote, kad nėra būdų, kuomet būtų reikalinga išeiti iš gyvenimo eutanazijos būdu?
– A. M.: Gyvybė yra per daug trapi. Jei nustosi taikyti intensyvias priemones, ji laikysis iš paskutiniųjų, bet nebus tokia kaip betonas. Žmogus gęsta labai greitai.
Yra ypač retų atvejų, kai žmogus patiria nesuvaldomą skausmą. Sprendimas yra pokalbis. Tuomet galima didinti medikamentų dozę iki beprotybės, o šalutinis poveikis gali būti sustojęs kvėpavimas. Intencija nėra gyvybės atėmimas, tai yra skausmo malšinimas. Taip, galbūt žmogus antrą dieną žūsta nuo vaistų, kurių tikslas yra numalšinti skausmą, bet tai nėra eutanazija.
Galima didinti medikamentų dozę iki beprotybės, o šalutinis poveikis gali būti sustojęs kvėpavimas.
– Ar gydytojai gali susigyventi su mirtimi ir užsiauginti storesnę odą?
– A. M.: Manau, kad mes nepriprantame prie mirčių, bet pasikeičia mūsų priėmimas. Mes racionalizuojame, suprantame, kad kitaip nebus, kad nesame visagaliai ir kūnas yra baigtinis. Amžius duoda tam tikrą perspektyvą.
Man yra lygiai 50 metų. Dabar pajutau, kad baigtis neišvengiamai artėja ir man. Pajusti tai yra visai naudinga. Aišku, nesinori būti šauktinių sąraše, o su amžiumi jis artėja.
Priprasti prie mirties neišeina. Matau netektis ir suprantu, kodėl žmonėms jos yra tokios skaudžios. Tam, kad neišprotėtume, galima rasti sprendimą. Galbūt reikia pasitraukti į kitą sritį. Gydytojas atiduoda save, savo neuronus ir natūralu, kad jam tai gali darytis nepakeliama. Turime gydytojų, kurie atidavė tiek daug savęs, kad pradėjo ieškoti meditacijos sprendimų ir tikėjimo, nors jie tikrai nėra išprotėję.
Priprasti prie mirties neišeina.
– Ar jauni gydytojai yra mokomi susidurti su šia akistata?
– A. M.: Dabar studentai gauna daugiau dėmesio. Į dėstymą įsijungia ir psichologai, tad medicinos studijų programoje tai yra. Tačiau pajutimas ateina ne vien per teorines studijas, bet ir per rezidentūrą, kai atsiranda pirmas ligonis, kuriam negali padėti. Teorija yra svarbi, bet praktinis pajutimas ištinka tik po medicinos studijų baigimo.
Studentai, kurie dirba slaugytojų padėjėjais, pamato tai anksčiau ir ateina brandesni. Rezidentai, kurie yra dirbę savanoriais, padėjėjais ar greitojoje medicinos pagalboje, būna labiau pažengę. O vėliau tos patirtys susilygina.
– Ryti, kaip jūs suprantate perteklinį gydymą? Ar galite pateikti pavyzdžių iš savo gyvenimo?
– R. R.: Perteklinio gydymo neatsieju nuo perteklinės diagnostikos. Siūlau pažiūrėti tai iš kitos pusės. Perteklinis gydymas pasitaiko daug dažniau, nei galvojame. Kai žmogus suserga banalia virusine infekcija, jis ateina pas gydytoją arba pats pradeda naudoti antibiotikus, kuriuos turi namuose. Kai kurie antibiotikai veikia virusus, bet klasikiniu supratimu jie yra skirti gydyti bakterijoms. Šiuo atveju antibiotikų naudojimas bus perteklinis. Jei žmogus pajunta skausmus pilve, jis nori greito, tikslaus gydymo ir tikisi, kad brangus tyrimas iškart padarys stebuklą. Dažniausiai taip nenutinka. Tai irgi yra perteklinio gydymo apraiška. Kartais kai vyresnis žmogus gyvena kaime, artimieji jį atveža į ligoninę ir nori, kad jis būtų gydomas 2–3 savaites, nors to nereikia. Tokių pavyzdžių galima pateikti žymiai daugiau.
Mane nustebino skaičiai. Lietuvos biudžetas medicinai yra maždaug 4,36 milijardo eurų per metus. Tai yra tik valstybės apmokamos išlaidos. Dar 30 proc. susimoka patys žmonės. Mūsų ekonominio išsivystymo šalyse maždaug 20–30 proc. vaistų ir diagnostinių gydymo priemonių yra naudojami be reikalo. Tokia dalis lėšų nueina perniek. Vadinasi, kad nuo 800 milijonų iki 1,5 milijardo išleidžiama priemonėms, kurios nepadeda.
Maždaug 20–30 proc. vaistų ir diagnostinių gydymo priemonių yra naudojami be reikalo.
– Ar dėl to kalti patys žmonės?
– R. R.: Yra ir su medicina, ir su žmonėmis susijusių priežasčių. Jos yra įvairios, bet šiandien noriu akcentuoti, kokio tai masto problema ir kiek mes sutaupytume, jei atsisakytume perteklinio gydymo.
Yra tokios ekonominio bendradarbiavimo organizacijos, į kurią įeina dauguma Europos Šalių, JAV, Kanada ir Naujoji Zelandija. Yra įvairios valstybės valdomos sistemos, kai žmonės susimoka mažai pinigų. Nepaisant to, ar lėšas valdo žmogus, ar valstybė, išleidžiamas pinigų kiekis yra labai panašus. Švedijos duomenimis, maždaug 10 proc. išleidžiamų lėšų yra ne tik nenaudingos, bet ir žalingos.
– Kas gali būti žalinga?
– R. R.: Jei žmogus suserga virusine liga ir pradeda naudoti antibiotikus, nuo jų gali atsirasti disbakteriozė ar kitų vidaus organų problemos. Visi vaistai turi pašalinį poveikį.
Tai didelio masto problema, apimanti ne tik kritinės būklės, bet ir mūsų banalų gyvenimą. Tai labai finansiškai skausminga tiek žmogui, tiek valstybei.
Visas pokalbis – „Žinių radijo“ reportaže:
(be temos)
(be temos)
(be temos)