Skirtingi rūpesčiai

Vaiko teisių gynėjai skaičiuoja, kad būtent paaugliai dažniausiai patiria smurtą, nepriežiūrą. Iš vienos pusės, augantys vaiko teisių pažeidimų skaičiai rodo, kad visuomenė vaikų gerovei neabejinga.

Tačiau vaiko teisių gynėja E. Vysocka tikina, kad vaiko teisės būtų pažeidžiamos kur kas rečiau, jeigu suaugusieji suprastų vaiko raidos etapus ir nusiteiktų skirtingiems rūpesčiams, kuriuos augdamas sukelia vaikas.

„Kiekvienas vaiko raidos etapas turi savų iššūkių, kuriuos lemia vaiko amžius ir patirtis. Jau pradėjęs eiti į mokyklą vaikas gali vis ryškiau rodyti norą būti nepriklausomam, savarankiškam. O sulaukę 10–11 metų vaikai nesąmoningai labiau lygiuojasi ne į tėvus, o į draugus, mat jų įtaka stipresnė. 11–12 metų pradeda vystytis brendimo požymiai, dažnėja pyktis, keičiasi nuotaikos, daugėja baimių ir nerimo. Pykčio protrūkiai ima retėti, o santykis su tėvais stiprėti 16–18 metų jaunuoliams“, – pasakoja E. Vysocka.

Vyresnis – savarankiškesnis

Lietuvos psichologų sąjungos narė M. Guptor pateikia paprastą, bet įtaigią analogiją, kuo skiriasi kiekvienas raidos etapas.

„Vaiko gyvenimą galime lyginti su situacija, kai jis pasimeta didžiuliame prekybos centre. Kūdikiui tokia patirtis gali būti gąsdinanti. Pasaulis jam dar labai nepažįstamas, todėl pirmoji reakcija dažnai būna sustingimas iš baimės ir verkimas. Šiame etape svarbiausia užtikrinti saugumą, artumą ir patenkinti pagrindinius vaiko fiziologinius poreikius“, – teigia psichologė.

Vaiko gyvenimą galime lyginti su situacija, kai jis pasimeta didžiuliame prekybos centre.

Sulaukęs mokyklinio amžiaus, vaikas turės daugiau gyvenimiškos patirties, tad ir reakcija į iškilusį iššūkį, anot pašnekovės, bus brandesnė: „Mokyklinukas irgi išsigąsta, bet kadangi jis jau pripratęs prie žmonių, jo aplinka plečiasi, tai baimė ne tokia didelė. Jis irgi išsigąs, vargu, ar sugalvos visą veiksmų algoritmą, ką jam reikia daryti, bet tikimybė, kad ką nors užkalbins, gal ko nors paklaus, didesnė. 11–12 metų vaikas, jau beveik paauglys, patirties turi dar daugiau. Todėl jis sugalvos, ką daryti, o iš baimės gims pyktis. Kai jis sutiks savo tėvus, greičiausiai pradės piktintis, bus suirzęs ir gali net kaltinti: „Kaip tu nuėjai, palikai mane, ką man daryti, nežinau.“ Tačiau tai, aišku, kyla iš labai didelio nerimo.“

Naudodama tą patį pasimetimo prekybos centre pavyzdį ir kalbėdama apie paauglius, pašnekovė tikina, kad šie didelio streso jau nejus, mat su amžiumi auga ir vaiko savarankiškumas, nepriklausomybė.

„Paauglys to įvykio gali nesureikšminti. Jis pastovės, apsisuks, nueis prie kasų, nes turbūt logiškai sumąstys, kad ten greičiausiai tėvai jo lauks. Arba ramiai lauks tėvų, galbūt paklaus: „Tai kaip mes čia išsiskyrėme?“ – aiškina M. Guptor.

Tėvų vaidmuo nesibaigia

Vis dėlto, net jei vaikas jau paauglys ir jaučiasi vis mažiau priklausomas nuo tėvų, psichologė M. Guptor tikina, kad būtent tėvų vaidmuo visais vaiko raidos etapais yra svarbiausias.

„Labai mažo vaiko pagrindiniai poreikiai: būti pavalgiusiam, kad būtų šilta ir saugu, kad šalia būtų žmonių, kurie gali pasirūpinti. Tad šiuo periodu tėvų tikslas yra patenkinti pagrindinius fiziologinius ir psichologinius poreikius, t. y. saugumą ir artumo jausmą. Jeigu tenkiname vaiko poreikius, jis gauna žinutę, kad pasaulis yra saugus“, – aiškina pašnekovė.

Ankstyvoje vaikystėje padėtas saugumo pagrindas vaiką lydi ir kitais raidos etapais. Tiesa, vaikui pradėjus lankyti mokyklą, gali kilti naujų iššūkių, mat keičiasi aplinka, atsiranda naujų reikalavimų, kitų vaikų, mokytojų. Paaugliai, turintys daugiau gyvenimo patirties, dažnai į sudėtingas situacijas reaguoja ramiau ir racionaliau, tačiau jų emocinė reakcija gali būti intensyvesnė.

„Kai kurie paaugliai, susidūrę su stresu ar nerimu, gali būti irzlūs, išreikšti pyktį ar kaltinti kitus. Svarbu, kad tėvai suprastų, jog šios emocijos kyla iš vidinio nerimo, ir stengtųsi palaikyti atvirą dialogą“, – sako M. Guptor.

Auklėjimo kraštutinumai

Psichologė taip pat pabrėžia, kad vaikų raidos sėkmei didelę įtaką daro tėvų požiūris į auklėjimą. Ji įvardija dvi dažniausiai pasitaikančias klaidas: pernelyg didelę kontrolę ir visišką laisvę.

Pirmuoju atveju vaikai tampa priklausomi nuo tėvų sprendimų, nesavarankiški ir nesaugūs, o visiškos laisvės sąlygomis jiems gali trūkti aiškių ribų, kurios padeda suvokti, kas yra tinkama ir saugu.

„Vaikai dar neturi pakankamai patirties ir žinių, kad visada galėtų patys priimti teisingus sprendimus, todėl tėvai turi atsakingai nustatyti ribas ir kartu gerbti vaiko asmenybę. Auklėjimas – tai kūrybinis procesas, kuriame svarbu rasti pusiausvyrą tarp apsaugos ir laisvės“, – akcentuoja psichologė.

M. Guptor primena, kad tėvystė – tai nuolatinis mokymasis, o svarbiausia – nuoširdus dėmesys vaikui ir rūpinimasis jo fizine ir emocine gerove. Tik taip galima padėti vaikui užaugti savimi pasitikinčia ir harmoningai besivystančia asmenybe.