Apie tai, kaip vaikams suteikti visavertę vaikystę technologijų apsuptyje su „Žinių radijo“ žurnaliste diskutavo Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto docentė, Vaiko raidos ir psichoedukacinių tyrimų centro narė dr. Lauryna Rakickienė (toliau – L. R.) ir Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto Edukacinių tyrimų centro docentė dr. Laura Daniusevičiūtė-Brazaitė (toliau – L. D.-B.)
– Kada anksčiausiai rekomenduojama supažindinti vaikus su technologijomis?
– L. D.-B.: Australijoje nuo 2025 metų taikomi socialinių tinklų paskyrų ribojimai. Į tai įeina ir tam tikri kompiuteriniai apribojimai. Europos Komisija siūlo laipsnišką modelį.
Vaikams iki dvejų metų rekomenduojama ekranų vengti. Nuo dvejų iki penkerių metų galima skirti iki valandos kokybiško turinio. Mokyklinio amžiaus vaikams yra labai svarbus, o tada atsiranda paauglystė. Tai yra tas raidos etapas, kai socialiniai ryšiai, atlygio kontrolė bei pripažinimas yra labai svarbūs. Reikia atsižvelgti į situaciją, bet aš rekomenduočiau sulaukti, kol vaikas pasieks mokyklinį amžių.
Rekomenduočiau sulaukti, kol vaikas pasieks mokyklinį amžių.
– Ar rekomendacijos priklauso nuo įrenginio? Man atrodo, kad televizorių vaikams pradedame rodyti gana anksti, nes jis dažnai būna fone.
– L. R.: Efektai iš tikrųjų priklauso nuo įrenginio. Kiekvienas įrenginys turi savo specifiką. Išmanusis telefonas neša didžiausią riziką, nes jis yra portabilus, mažas ir vaikas pats jį valdo. Aišku, mes galime uždėti vaiko kontrolės programėles, bet jis yra vaiko kišenėje. Mes nežinome, ar tos dvi minutės nebus jam einant per gatvę, kai tai yra be galo nesaugu. Matau didžiausią riziką išmaniajame telefone, nes jis atsiranda ir lovoje, ir troleibuse, ir gatvėje. Net laukti iki 12-os nėra perteklinis ribojimas.
Yra pakankamai nemažai duomenų, kad foninė televizija gali būti siejama su neigiamomis pasekmėmis, ypač jei jos yra daug ir vaikas yra jaunesnio amžiaus. Svarbus saikas. Filmukai turėtų būti pritaikyti vaiko amžiui ir rodomi su saiku. Vaikams labai aišku, kai kažkas yra susiejama su jų amžiumi.
Pritariu dėl amžiaus ribų. Nors rekomendacija yra iki valandos per dieną ikimokyklinio amžiaus vaikams, bet nėra įrodymų, kad jis kažką praranda negavęs tos valandos.
– Ar socialiniai tinklai gali silpninti vaikų gebėjimą susikaupti? Patys suaugusieji kalba, kad praranda kantrybę žiūrėti ilgesnius vaizdo įrašus.
– L. D.-B.: Mokykliniame amžiuje intensyviai vystosi dėmesio kontrolė, darbinė atmintis ir savireguliacija. Tokie dažni, trumpi pranešimai, greitai besikeičiantis turinys ir nuolat perjungiamos veiklos trukdo susikaupti. Todėl labai svarbu, kad technologijos, kurias naudoja vaikas, būtų derinamos su skaitymu, laisvu žaidimu ar kūryba.
– Kokias klaidas dažniausiai daro pačių mažiausių vaikų tėvai?
– L. R.: Sakyčiau, kad pagrindinė klaida yra ta, kad patys tėvai būna įlindę į telefonus. Pirmaisiais gyvenimo metais svarbiausias dalykas, kurio turi išmokti mažas žmogutis, yra jo savastis. Naudodamas suaugusį žmogų kaip veidrodį vaikas bando suprasti, kas jis yra, kas vyksta jo viduje ir kaip jis gali dalintis savo vidiniu pasauliu. O kai tarp vaiko ir tėvų akių įsiterpia telefonas, galime tik spėlioti, kokios gali būti ilgalaikės pasekmės.
Yra įdomių tyrimų su kūdikiais. Mama su metukų amžiaus vaiku yra stebimi per dvipusį veidrodį. Vienai grupei mamų leidžiama pasilikti telefoną, o iš kitos grupės telefonas paimamas. Tuomet stebima sąveikų kokybė, nes nuo to priklauso vaiko raidos kokybė. Sąveikų kokybė žymiai krenta tada, kai telefonas yra mamos rankose.
Kai žmonės gali lengvai gauti ramybę arba galimybę pasikalbėti su drauge, natūralu, kad jie ja pasinaudoja. Tačiau kartais reikia įjungti stabdį ir pagalvoti, ar ta galimybe naudojamasi ne per dažnai. Kartais tai yra natūralu, bet jei tai vyksta nuolat, iš vaiko kažkas yra atimama.
– Ar pirmokas jau turėtų turėti išmanųjį telefoną?
– L. R.: Jei vaikas auga visiškai nesaugioje aplinkoje, telefonas gali atlikti saugumo funkciją. Kai ankstyvame amžiuje vaikui duodame tam tikras technologijas, mes sutrikdome jo gebėjimą reguliuoti elgesį. Pradinio amžiaus vaikų savireguliacija ir dėmesio kontrolė nėra brandžios. Su išmaniaisiais telefonais mes patys kuriame nesaugią aplinką. Telefonas yra kišenėje ir nežinia, kada vaikas jį išsitrauks. Kai vaikas turi patrauklų įrenginį, tai sutrikdo dėmesį.
– Kiek sveika mums patiems nuolat sekti savo vaikus, kurie sėdi išmaniuosiuose įrenginiuose? Vis daugiau tėvų seka vaiko buvimo vietą.
– L. D.-B.: Aš visada pagalvoju apie save, ar aš pati norėčiau, kad mane vaiko amžiuje kažkas sektų. Nenorėčiau. Tėvai sako, kad daro tai dėl saugumo ir pateisina save. Tačiau aš manau, kad reikia leisti vaikams būti savarankiškiems, mokytis iš savo klaidų ir priimti sprendimus. Kaip vaikas išmoks būti savarankišku nepadaręs savo klaidų?
Kaip vaikas išmoks būti savarankišku nepadaręs savo klaidų?
– Kaip suteikti vaikui pilnavertę vaikystę technologijų amžiuje?
– L. R.: Yra keli raktiniai žodžiai, bet esminis yra ryšys. Reikia būti žmogiškame ryšyje ne per technologijas. Tai reiškia ir galimybes vaikui sąveikauti su bendraamžiais ir su šeimos nariais. Pasaulio sveikatos organizacija parengė skaitmeninių technologijų naudojimo gaires. Ten yra akcentuojamos bendros šeimos veiklos ir taisyklės. Siekiama ne kontroliuoti, o vystyti sveiką santykį su technologijomis bei turėti erdvės be ekranų. Yra pakankamai daug įrodymų, kad ekranų naudojimas sutrikdo miegą. Savaitgalio laikas yra ribotas ir jei jį išnaudosime buvimui ekrane, tiesiog liks mažiau laiko. Reikia galvoti ne apie tai, kaip riboti ekranus, o kaip užtikrinti veiklas, svarbias vaiko raidai. Vaikai žaidžia patys iš savęs, jiems tik reikia laiko, erdvės ir žaidimo draugų. Jei vaikas galės žaisti su bendraamžiais, jis nesirinks ekrano. Jie rinksis žaidimą. Svarbu užtikrinti fizinį aktyvumą, miegą, sąveiką su bendraamžiais, sveiką laisvę ir ryšį.
– Ar reikėtų riboti technologijų naudojimą vidurinėje mokykloje besimokantiems vaikams?
– L. D.-B.: Ribojimas yra lengvesnis suaugusiesiems, nes jie žino, kiek laiko vaikas praleido telefone ir kokį turinį vartojo. Šiame amžiuje yra padidėjęs jautrumas socialiniam įvertinimui ir atlygiui. Galvos smegenys vystosi ir labai svarbu, ką tokio amžiaus moksleiviai mato bei kokius socialinius stimulus gauna: peržiūras, komentarus ir patiktukus. Gali būti sunku atsitraukti nuo telefono ir išsivystyti priklausomybė. Toks turinys yra labai įtraukus dėl trumpųjų žinučių, o tai veikia dėmesio kontrolę. Labai svarbu, kiek dėmesio skiriama telefonui, fizinei veiklai, kūrybai ar laisvam žaidimui.
– Mes patys dažnai nuobodulį malšiname išmaniojo įrenginio pagalba. Kaip to neperduoti vaikams ir kaip išmokyti juos nuobodžiauti?
– L. R.: Turime mokyti savo pavyzdžiu, nes vaikai mokosi iš to, ką jie mato. Vaikų akivaizdoje galime dažniau pažiūrėti pro langą ar pažiūrėti į lubas. Mums kaip tėvams dažnai atrodo, kad jei vaikas nuobodžiauja, vadinasi, mes nepakankamai kokybiškai leidžiame laiką. Tačiau taip nėra. Nereiškia, kad vaikas visą laiką turi būti užimtas suaugusiųjų suorganizuota veikla. Galima reaguoti į vaiko nuobodulį kaip į komplimentą. O jei nuobodu patiems, tai irgi reiškia, kad darome kažką gerai, nes duodate sau erdvės ir nesate nuolatiniame bėgime. Tuomet galima sakyti: puiku, kad tau nuobodu. Tikiu, kad dar šiek tiek panuobodžiavęs sugalvosi kažką labai įdomaus.
Galima reaguoti į vaiko nuobodulį kaip į komplimentą.
Visas pokalbis – „Žinių radijo“ reportaže:
(be temos)