Sociologas: popkultūra gali padėti susitvarkyti su varginančia kasdienybe

Ką reiškia gyventi gerą gyvenimą, būti vyru ar moterimi, kentėti, užsiimti seksu ir apie jį fantazuoti, išgyventi gėdą, priešintis nevilčiai, tapti įžymybe, patirti nepatogumo ir malonumo jausmus?

Analizuodamas popkultūros reiškinius monografijoje „Popkultūra: jausmų istorijos, kūniški tekstai“ („Kitos knygos“, 2013), VDU prof. Artūras Tereškinas gilinasi į terapines skausmo raiškos strategijas lietuviškose televizijos pokalbių laidose, įžymybių kultą popkultūroje, vyriškumo konstravimą muilo operose, kūnais dainuojančių muzikinių merginų grupių seksualumą, gero gyvenimo fantazijas žinomos atlikėjos Džordanos Butkutės kūryboje bei miestą kaip nepatogų, bet malonumą keliantį popkultūros tekstą.

Viena iš pagrindinių knygos idėjų skelbia, kad patys popkultūros vartotojai yra ir jos dalyviai, kuriantys jos reikšmes. Knygoje analizuojami popkultūros reiškiniai neatskiriami nuo paties tyrėjo ir kitų popkultūros vartotojų, besikapanojančių kasdienybėje, vartojančių save ir kitus, nusidėvinčių ir ieškančių išeičių. Ji grįsta įsitikinimu, kad popkultūra gali mums padėti susitvarkyti su varginančia kasdienybe ir išlaikyti aistrą gyventi.

„Remiantis plačia sociologine tradicija, galima teigti, kad panieka popkultūrai – tai būdas parodyti socialinį pranašumą. Pasišlykštėjimas viešai reiškiamomis emocijomis, aiškinimas, kad esi be galo racionalus ir logiškas – paprasčiausias būdas pasisakyti apie savo socialinį pranašumą ir pareikšti, kad likusi masė – nemąstantys, o tik savo jausmuose paskendę „marozai“. Deja, tokias mintis reiškiantys dažnai gyvena savo hermetiškuose patogiuose pasauliuose ir nėra susidūrę su žmonėmis, kuriems, pavyzdžiui, tris dienas reikia pragyventi už penkis litus“, – sako A. Tereškinas.

Ši knyga – pirmoji lietuviška sociologinė studija, skirta išimtinai populiariajai kultūrai. Joje stengiamasi rašyti aiškiai, suprantamai, kartais autobiografiškai, kartais fikciškai, bet kartu analitiškai. Tai neįprasta lietuvių sociologijoje, nors panašūs tyrimo ir rašymo būdai plačiai naudojami Vakarų socialiniuose ir humanitariniuose moksluose. Šioje studijoje, trinančioje ribas tarp popkultūros ir tyrėjo kasdienio gyvenimo, popkultūros objektų ir juos vartojančių asmenų emocijų, pateikta analizė – atsvara ironiškam nihilizmui, kurio perpildytas Lietuvos viešasis gyvenimas.