Psichologė: tėvai turėtų mokytis išlaukti pauzes ir priimti vaikų atsakymus

Rugsėjo 1-ąją daugelis tėvų vaikus į mokyklą išleido neramūs. Kaip jiems seksis? Kokie bus mokslo metai? Kada vėl bus pereita prie nuotolinio mokymo? Šie ir panašūs neatsakyti klausimai kelia nerimą ne tik tėvams, bet ir vaikams. Pokalbis su psichologe psichoterapeute Ramune Žumbakiene – apie tai, su kokiais jausmais po karantino ir vasaros atostogų į mokyklas sugrįžta vaikai, patyčių transformacijas ir apie tai, ką turėtų daryti tėvai, kad vaikų uždarumo ir liūdesio būtų kuo mažiau.

– Jūsų akimis, kokie vaikai šiemet sugrįžo į mokyklas? Kaip jie jaučiasi po karantino, kurio metu mokėsi iš namų?

– Vaikai grįžta pasikeitę. Saugumo jausmo dabar mažiau nei paprastai, nes iki šiol neaišku, koks bus mokymo procesas, kaip ir tai, kada reikės dėvėti apsaugos priemones. Saugaus atstumo laikymosi įgūdžiai jau kažkiek susiformavę, tačiau vaikai po karantino ir vasaros atostogų į mokyklas grįžta labai pasiilgę vieni kitų ir mokyklos gyvenimo. Tad šis etapas bus pilnas iššūkių, daug kas bus kitaip, nei buvo iki šiol.

– Ar tiesa, kad karantinas iš dalies sumažino patyčias: vaikai juk nėjo į mokyklą, kur dažniausiai jas ir patirdavo?

– Vertinti patyčių mąstą per karantiną sudėtinga, nes interneto erdvėje, virtualiojoje pamokoje taip pat jų būdavo. Gal nebuvo tiek tiesioginio pobūdžio ir didelio intensyvumo patyčių, gal galimybė tame procese nedalyvauti buvo didesnė, tačiau buvo ir replikavimo, ir visokių žinučių rašinėjimo, ir atsiribojimo. Patyčios tuo metu pakeitė pobūdį. Vaikų įsitraukimas į mokymosi procesą, dalyvavimas mokyklos gyvenime žymiai sumažėjo. Mat dalyvaujant pamokoje, ypač vyresni moksleiviai, tačiau kartais net ir pradinukai, išsijungdavo kameras, pamokoje dalyvaudavo itin pasyviai. Tarkim, pamoka vykdavo, o mokinys likdavo kažkur šalia, kaip sakoma, praeidamas pro kompiuterį, praeidavo ir pro pamoką. Juk mokymui vykstant nuotoliniu būdu vaikai per pamoką galėdavo ir pavalgyti, ir į tualetą nueiti, ir pagulinėti lovoje ar pamiegoti. Atsirado patyčios iš paties mokymosi proceso.

– Yra tėvų, sakančių, kad jų vaikai per karantiną tapo uždaresni, liūdnesni, melancholiški. Ar ir jūs tai pastebėjote?

– Tai buvo būdinga vaikams, kuriems reikia bendravimo ne su vienu žmogumi. Ir jei šeimoje jie nelabai gali būti tokie, kokie yra, negali atvirauti, tai likę namuose jie negavo pakankamai bendravimo. Namuose mokymosi procesas dažnai užsitęsdavo, nes vaikai tuo metu iš mokytojų negaudavo informacijos tiek, kiek reikia. Atsirado daugiau nepasitenkinimo, uždarumo. Tai labiau pasakytina apie vaikus, kurie tuo metu nerado būdų bendrauti, atvirauti su draugais. O vaikai, kuriems nuolatinio triukšmo, mokymosi proceso intensyvumo mokykloje buvo per daug, karantino metu atsigavo. Bendravimo jie gavo pakankamai.

Man teko konsultuoti labai uždaras, depresyvias merginas. Kurį laiką konsultacijos buvo perkeltos į "Skype". Ir paskui, kai vėl buvo galima bendrauti tiesiogiai, maniau, kad tos merginos toliau pasirinks bendrauti per "Skype". Tačiau jos pasirinko tiesiogines konsultacijas. Vadinasi, jos dėl savo uždarumo anksčiau vykdavusiose tiesioginėse konsultacijose neįsisavindavo bendravimo tiek, kiek galėjo. Ir paskui per nuotolines konsultacijas mūsų bendravimas buvo tiek praturtintas, kad jos jau norėjo susitikti gyvai.

– Ar virtualioji psichologo konsultacija visais atvejais gali suteikti tiek, kiek gyva?

– Jei konsultuojama ne pirmą kartą, yra užsimezgęs ilgalaikis kontaktas, tinka ir nuotolinė konsultacija. Tačiau, jei kontaktas tik besimezgantis, vaikams labai sunku kurti santykį. Mokymosi procese – lygiai taip pat: jei nauji mokytojai, naujas mokomasis dalykas – įsivažiuoti ir pradėti sklandžiai bendrauti, mokytis per atstumą yra sunkiau. Jei pažįsti mokytoją, jo reikalavimus, net reakcijas, pamokoms persikėlus į virtualiąją erdvę – viskas vyksta sklandžiau. Todėl pirmokams pradėti mokslo metus virtualiojoje erdvėje būtų didžiulis iššūkis. Tiek vaikams, tiek jų tėvams.

– Grįžtant prie vaikų, kuriuos karantino metu buvo apnikusios liūdnos nuotaikos, melancholija: jei vėl bus mokomasi namuose, ką turėtų daryti ar ko nedaryti tėvai, kad vaikų uždarumo, liūdesio būtų mažiau?

– Bendravimas tarp tėvų ir vaikų yra labai svarbus, tačiau jiems atvirai bendrauti neretai trukdo tėvų baimės. Bijodami išsiaiškinti vaiko problemas, sužinoti apie jo pesimistines mintis, tėvai bijo klausti. Tuomet paklausę, kas atsitiko, ir išgirdę vaiko atsakymą: "ai, nieko", vietoj to, kad bandytų pasikalbėti ir sužinoti, kas iš tiesų atsitiko, pasitenkina tokiu atsakymu. O kai vaikai pamato, kad tėvai bijo kalbėtis arba taiko spaudimą, bandydami išpešti kažkokią informaciją, jie užsidaro ir nenori bendrauti.

Taigi, tėvai turėtų kalbėti, sakyti: "Man rūpi, ką tu galvoji, kaip tu jautiesi, kas vyksta tavo mintyse ir išgyvenimuose." Tėvai turėtų laukti atsakymo, koks jis bebūtų. Ir išgirdę atsakymą, turėtų užduoti dar bent du papildomus klausimus, kad sužinotų daugiau. Ir nepulti mokyti ar kritikuoti (ar dar blogiau – nuvertinti sakant: "nesąmonė", "kaip tu gali taip galvoti" ir panašiai). Pirmas veiksmas turėtų būti atskleisti, pažinti vaiko mintis. Tam tėvai turėtų mokytis išlaukti pauzes ir priimti vaikų atsakymus.

Pirmokams pradėti mokslo metus virtualiojoje erdvėje būtų didžiulis iššūkis. Tiek vaikams, tiek jų tėvams.

– Jei vaikas prisipažino, kad jam blogai, kokie turėtų būti kiti klausimai?

– Kitas klausimas turėtų būti: kas blogai? Ką išgyveni? Kokį jausmą? Kokios mintys tave neramina? Jei vaikas pasako tik sakinį apie tai, kas jį neramina, reikėtų paprašyti, kad papasakotų apie tai daugiau. Nes tam, kad kažką keisti, reikia pažinti, kas yra vaiko viduje.

Jei vaikas pasako: "man liūdna" arba "man nuobodu", tam, kad tą liūdesį arba nuobodulį pažintume, reikia išsiaiškinti apie jį daugiau. Reikia klausti, koks tas liūdesys? Jis apima tave visą ir nelieka daugiau jokių minčių? Ar lieka vietos kitoms mintims, jausmams? Jei taip – kokiems? Ir į ką panašus tas liūdesys? Ar jis visada toks buvo, ar dabar jis išaugęs? Kas atsitiko, kad dabar taip jautiesi? Su kuo susijęs šis jausmas? Jei vaikui labai sunku rasti atsakymą, galima pasiūlyti jam palyginti savo išgyvenimą su kokiu nors pasakos ar filmuko veikėju, kuris kažkuriuo metu panašiai jautėsi.

Taip klausimai padeda pažinti vaiko minčių turinį.

– Pastebėjau, kad kartais po fraze "man nuobodu" slepiasi vaiko nenoras atlikti jo nedominančias ar mažai dominančias užduotis. Kaip į tokį teiginį turėtų reaguoti tėvai?

– Visų pirma sakyti "taip", "tikrai taip, gyvenimas pilnas nuobodžių dalykų". Juk visas mokymosi, išmokimo procesas yra malonumas, kai sekasi. Tam, kad susiformuotų skaitymo ar rašymo įgūdis, daug kartų reikia atlikti tą patį. Reikia paaiškinti vaikui, kad nuobodūs dalykai yra neišvengiama gyvenimo dalis. Beveik bet kuriame darbe yra dalis, kuri įtraukia, kurią atliekant mes tiesiog kaifuojame, ir yra dalis, ką turime atlikti nuobodžiai. Pavyzdžiui, skanu valgyti šaltibarščius, tačiau taip nuobodu tarkuoti burokėlius! Tačiau tam, kad pagamintum skanius šaltibarščius, neišvengiama nuobodžioji burokėlių tarkavimo dalis. Nuobodu susitvarkyti daiktus, valyti dulkes, išnešti šiukšles, bet jei to nedarytume nieko neberastume ir gyventume tarp šiukšlių.

– Kartais mums, tėvams, atrodo, kad vaikų problemos mažos. Kaip jų nenurašyti? Juk jeigu vaikas pametė žaisliuką, mes, tėvai, dėl to greičiausiai nesuksime galvos, o vaikui tai gali tapti didžiule našta.

– Visų pirma, nereikia nuvertinti vaiko išgyvenimų. Kaip mums iš močiutės paveldėtas kad ir nebrangus žiedelis gali atrodyti daug brangesnis už sutuoktinio padovanotą brangiausią žiedą, taip ir vaikui jo žaisliukas gali būti daug vertingesnis už bet kokį naują žaislą. Vaikai labai dažnai įvairiems objektams suteikia didelę emocinę reikšmę. Tai nebūtinai turi būti žaisliukas – tai gali būti ir pajūryje rastas akmenukas, kuris jam bus tarsi lobis.

Be to, reikia mokyti vaiką susitaikyti su praradimu. Reikia mokytis išgyventi netekties momentą, liūdesį. Nereikia nuo to bėgti, nereikia mokyti vaikų, kad viską kažkokiu stebuklingu būdu išspręs visagaliai tėvai, kad viskas yra pakeičiama. Reikia mokytis susitaikyti su jausmais. Galima sakyti: "Suprantu, tau dabar liūdna, gal ir skaudu, kad pasimetė tau brangus žaisliukas." Be to, svarbu, koks buvo tas žaisliukas. Vaikystėje svarbiais tampa objektai, ypač vienas kuris žaisliukas ar daiktelis, kuris visur ir visada lydi vaiką. Tai gali būti ne tik lėlytė, meškiukas ar mašinytė – tai gali būti ir mamos drabužio saga. Tačiau jis tampa pereinamuoju objektu vaikui atsiskiriant nuo mamos. Tai yra mamos (kaip prieraišumo objekto) pakaitalas vystantis prieraišumo procesui, ir to labai reikia vaiko psichikai. Jei toks objektas prarandamas – o gyvenime juk visko būna – vaikas labai giliai tai išgyvena. Taigi, reikia nenuvertinti vaiko jausmų ir išgyvenimų, mokytis kalbėti, įvardyti jausmus ir su jais susitaikyti. Tada vaikas išmoksta: kad ir kas beįvyktų, galima su tuo gyventi. Tai ir yra pagarba mūsų vidiniams procesams. Vaikus reikėtų mokyti, kad nebūtina kažką daryti, kad tik kažkoks jausmas neaplankytų – visų pirma, reikia su tuo mokytis gyventi.

– Jei vaikas prabilo apie savižudybę, ar tai reiškia, kad tikrai jam gyvenimas nemielas, ar tai – būdas atkreipti tėvų dėmesį į tai, kad jam blogai?

– Labai svarbu, kaip tai išsakoma. Tai gali padėti atskleisti tikrąją vaiko nuotaiką, tikrąsias intencijas. Nes vieni vaikai yra linkę situacijas labai dramatizuoti, o kiti linkę viską kaupti savyje. Jei vaikas linkęs dramatizuoti, jei tik kažkas truputį ne taip ir vaikas jau sako, kad jis nebenori gyventi, kad gyvenimas nemielas, neteisingas ir panašiai, ir žodžiai tiesiog liejasi, tai čia yra sutirštintos spalvos bei situacijos dramatizavimas. Tokiam vaikui reikia tiesiog išlieti viduje susikaupusias emocijas. Kartais išsilieja ir bjaurūs žodžiai, ir kitas negatyvus turinys. Tačiau jei tą turinį kažkas priima, vaikui palengvėja.

Tačiau jeigu kažkaip netyčia prasitariama, kad apie tai kalbėti sunku – vadinasi, viduje yra prisikaupę sunkaus vidinio turinio, tokio, kuris pačiam vaikui jau per sunkus.

Kartais vaikai, kalbėdami apie savižudybę, darydami tokius pareiškimus ar net bandydami imituoti savižudybę iš tiesų nenori žudytis – siekia manipuliuoti tėvais. Sako: pasikarsiu, pasidarysiu taip ir taip, tačiau iš tiesų nesiruošia žudytis – jie siekia tik atkreipti tėvų dėmesį. Tačiau būna atvejų, kai paauglys, bandydamas tik imituoti savižudybę, netyčia nusižudo.

Atskirti atvejus, kai vaikas tik kalba apie savižudybę, tačiau iš tiesų nenori žudytis, nuo tikro prasitarimo apie tokius ketinimus nėra lengva, bet įmanoma.

– Tai atskirti gali tik psichologas ar ir patys tėvai?

– Gali ir patys tėvai, jei iš tiesų pažįsta savo vaiką, jo charakterį. Žino, ar vaikas linkęs sutirštinti spalvas, mėtyti emocijų pliūpsnius, o gal jis – tas, kuris linkęs užsisklęsti savyje, kaupti emocijas viduje ir jų neišreikšti? O neišreikštos emocijos sunkėja.

– Tačiau šiais laikais net šešiamečiai užsimena apie savižudybę. Ar tokio amžiaus vaiko kalbos apie tai rodo tik norą atkreipti į save tėvų dėmesį?

– Blogai jaučiasi, nereikalingumo jausmą, norą susinaikinti (tiksliau  išnykti) išgyvena ir visai maži vaikai, net kūdikiai. Tačiau tokiame amžiuje jie dar nenutuokia apie savižudybę. O paskui vaikas ima kaupti informaciją. Čia vėl grįžtame prie mokymosi išbūti, suprasti, kad, nepaisant to, kas vyksta, su išgyvenimais galima išbūti, ištverti, juk jausmai keičiasi. Tai yra savireguliacijos pagrindas. Tam ir reikalingas tėvų dėmesys bei tėvų pabuvimas kartu – ar tai būtų neigiamas, ar teigiamas minčių, jausmų turinys. Tiesiog leisti laiką kartu, bet iš tiesų likti užsidarius savo mintyse, – neužtenka. Jei visa šeima kartu pietauja, bet kiekvienas – paskendęs savo telefone ar mintyse, tai nėra tikrasis buvimas kartu. Kalba eina ne apie kartu praleisto laiko kiekybę, bet apie kokybę. Svarbu, ar mes paatviraujame, priimame iš savo artimųjų tai, ką jie pasakoja, ar mes bijome, bėgame nuo to turinio. Nes pirmas veiksmas, kaip ir kalbėjome, – tai atskleisti, pažinti vaikų vidinį pasaulį.

– Panašu, kad vaikų, susiduriančių su didelėmis psichologinėmis problemomis, daugėja.

– Sunkūs išgyvenimai jaunėja. Su kuo tai susiję? Vaikai gauna per daug stimuliacijos, kurios jų psichika nespėja apdoroti. Ši stimuliacija apima visą vaizdinę ir garsinę informaciją, visa tai, ką vaikai gauna per televizorių, kompiuterį, planšetę, išmaniuosius telefonus. Ir vaikai užsipildo įvairiausio turinio. O bendravimas tampa nevisavertis, dalinis. Jei nuolatos tik paviršutiniškai plepama, skubama, problemos lyg ir sprendžiamos, bet nesigilinant, labai paviršutiniškai, tai jos didėja, kaip sniego gniūžtė. Jei nuolat skubantys, karjeras darantys tėvai su vaiku bendrauja taip: "Aha, praradai žaisliuką? Nieko tokio, greit važiuojame, nupirksime naują, nes vėliau reikia greitai į vieną ir kitą būrelį, o paskui man į treniruotę, o paskui vėl užsuksime į parduotuvę", tai vaikui nepadeda tvarkytis su išgyvenimais. Jei į problemas neįsigilinama, jos nebus išspręstos. Mažiems vaikams nebūdinga savirefleksija: ką jie gauna iš aplinkos, tą ir susiurbia. Ir tas vidinis turinys niekur nedingsta. Tuomet vaikai užsisklendžia su savo mintimis ir nuolat viską pergalvoja. Arba bėga nuo jų nuolat ką nors veikdamas ir ieškodamas naujienų (naujų stimuliacijų, kurios juos linksmina). Taip vaikas išmoksta tik varyti į priekį ir žiūrėti, kur čia galima sudalyvauti, kaip ir ką čia galima laimėti, kaip čia būti pranašesniam, ir tik greitai!

– Taip ir bėga toks žmogus per visą gyvenimą?

– Taip. Dėl to dabar pilna darboholikų, kurie nesugeba sukurti tvarių santykių su kitu žmogumi. Jiems reikia vis naujų santykių ar naujos stimuliacijos, vis kažko naujo. Nes toks žmogus visą laiką turi būti ant bangos. Toks žmogus negali sustoti, nes tada pradeda aiškėti tokie vidiniai turiniai, kurių žmogus galbūt bijo, kuriuos baisu pažinti.

– Su kokiomis problemomis susidūrę tėvai dažniausiai atveda pas jus savo vaikus?

– Kreipiamasi dėl įvairių problemų. Ir kai tėvai nebesusišneka su vaiku, ir kai vaikui nepavyksta bendrauti su bendraamžiais, ir kai psichikos problemų atsiranda arba išgyvenamas sudėtingas šeimos pokyčių laikotarpis, krizinės situacijos.

Kai tėvai jaučia vidinį sunkumą, kad su vaiku nepavyksta susišnekėti taip, kaip anksčiau, arba tėvai nebesusigaudo, kas vyksta vaiko gyvenime, galima kreiptis į psichologą.


Šiame straipsnyje: vaikaivaikų psichologijamokyklapagalbos tel

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių