Psichologė pastebi, kad mes vis dar tvarkomės su po pandemijos likusiomis pasekmėmis. Jos teigimu, ne tik pandemija nulėmė, kad psichologijos paslaugų kiekis šiuo metu yra išaugęs, bet prisidėjo ir visuotinis nerimas bei karo grėsmė. O vaikų raidos problemos darosi vis dažnesnės. 

„Kalbant apie autizmą ir hiperaktyvumą, dažnai sakoma, kad žmonės seniau dėl to nesikreipdavo, tai ir nebūdavo diagnozuoti šie sutrikimai. Tačiau moksliniai tyrimai rodo, kad tai nėra visiškai teisinga. Didėjimas vyksta pernelyg sparčiai, kad galėtumėme nurašyti žmonių pasyvumui. Diagnozės tikslėja, darosi labiau pagrįstos, mes labiau jas pamatome. Tyrimai rodo, kad objektyviai didėja tam tikrų sutrikimų skaičius. Sparčiausiai besiplečianti yra autizmo diagnozė“, – sakė specialistė. 

Technologijos keičia gyvą bendravimą 

Pasak S. Girdzijauskienės, technologijos ir socialiniai tinklai pakeitė gyvą žmonių bendravimą, tą tiesioginį ryšį. Pasislėpimas už ekranų, įsitraukimas į virtualų pasaulį mažina gebėjimą komunikuoti.

Jeigu mes su vaiku nekomunikuojame, kaip jis gali išmokti bendrauti? Kaip mes užprogramuojame vaiką nuo pat kūdikystės, nuo dar gulinčio vežimėlyje, taip jo kalba vystosi toliau augant.

„Neturiu mokslinių tyrimų, kad galėčiau taip tiesiogiai teigti, bet tam tikrą tendenciją matau iš vaikų tyrimų. Visuomenės gyvenimas gerėja, mityba gerėja, mokslas gerėja, išsilavinimas gerėja. Jeigu taip apibendrintai, tai gerėja apskritai visuomenės intelektiniai gebėjimai. Galime įžvelgti neverbalinio bendravimo gerėjimą, tačiau vaikų žodynas darosi vis skurdesnis. Kalbu apie paprastą žodyno turtingumą“, – teigė docentė. 

Psichologė pabrėžia – kalbos ugdymas turėtų prasidėti ne trečiaisiais ar priešmokykliniais gyvenimo metais, o nuo pat pirmųjų gimimo dienų. Jos teigimu, nuo pat kūdikystės svarbu su vaiku bendrauti, jeigu norime, kad jo kalba sklandžiai vystytųsi ir ateityje.

„Jeigu mes su vaiku nekomunikuojame, kaip jis gali išmokti bendrauti? Kaip mes užprogramuojame vaiką nuo pat kūdikystės, nuo dar gulinčio vežimėlyje, taip jo kalba vystosi toliau augant. Nors atrodo, kad su dar nešnekančiu kūdikiu nėra apie ką kalbėtis, dar nėra svarbu, bet vaiko kalba nesivystys, jeigu mes su juo nešnekėsime ir neatsakysime į jo interakcijas“, – pažymėjo VU Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto docentė. 

Nuolatinė priklausomybė nuo telefono keičia vaikų mąstymą ir gyvenimo kokybę. Anot S. Girdzijauskienės, ypatingai bendravimui svarbus yra paauglystės laikotarpis. 

„Vaikai patys pradeda pastebėti, kai negali naudotis telefonu, kiek jie praranda labai svarbios socializacijos. Paauglystėje vaiko uždavinys yra išmokti būti su kitais, kai mes tą laiką panaudojame virtualiam, o ne gyvam bendravimui, jis nebesimoko pagrindinio tikslo. Pandemijos krizė, turbūt, sunkiausia ir buvo paaugliams. Jie negalėjo socializuotis“, – kalbėjo specialistė. 

Ar įtraukusis ugdymas reikalingas? 

Įtraukusis ugdymas Lietuvoje oficialiai pradėtas įgyvendinti 2024 metais, tačiau tai sukėlė nemažai diskusijų ir nerimo. Ar mes esame tam pasiruošę? Ar turime pakankamai žinių ir specialistų? 

Šis procesas – mūsų gyvenimo dalis, tai ir gyvenkim. Mes neturėtumėme galvoti, kad vaikai mąstys kažkaip kitaip negu, kad mąsto aplink juos esanti aplinka.

„Beveik prieš 20 metų buvau stažuotėje Lenkijoje ir mes kartu su Lenkijos profesore Marta Bogdanovič buvom nuėjusios į darželį. Ten buvo ugdomi vaikai neturintys specialiųjų poreikių ir turintys labai didelius specialiuosius poreikius. Mes klausėme: o kaip tėvams? Kaip jie reaguoja? Atsakymas mus nustebino. 

Buvo be galo daug norinčių tėvų, kad jų vaikai būtų šitame darželyje. Taip atsakė net ne tie tėvai, kurių vaikai turi specialiuosius poreikius, bet būtent tie tėvai, kurių vaikai neturi jokių specialiųjų poreikių. Jie teigė, kad yra vertybė būti su kitokiais vaikais. Jiems reikia mokytis empatijos, mokytis matyti visokius žmones. Man tai skamba labai aktualiai ir dabar, šiuolaikiniais laikais“, – teigė S. Girdzijauskienė. 

Specialistės teigimu, įtrauktis nėra su įstatymo raida ateinantis dalykas. Tai yra natūralus procesas. O jokių procesų nebūna, kurie būtų be klaidos, be kažkokių sunkumų. 

„Šis procesas – mūsų gyvenimo dalis, tai ir gyvenkim. Mes neturėtumėme galvoti, kad vaikai mąstys kažkaip kitaip negu, kad mąsto aplink juos esanti aplinka. Tai, ką jie mato iš mokytojų – jie perima. Tai, ką jie girdi, ką kalba tėvai – jie perima. 

Vaikai, kurie turi specialiuosius ugdymosi poreikius – save labai nuvertina. Jie lygina save su kitais, ypatingai jei jiems kažkas sunkiau sekasi. Jie dažnai slepia savo sunkumus ir tai labai skaudina. Šitie žmonės, šitie vaikai visais būdais bando prisitaikyti, pritapti prie standarto, o tai reikalauja labai daug pastangų“, – pasakojo psichologė. 

Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše: