Psichologas: noras būti „kietam“ tampa ne vienos savižudybės priežastimi

Kintant vyriškumo sampratai, daugelis vyrų atsiduria sumaištyje – viena vertus, norisi atrodyti „kietam“, kita vertus, moterys iš jų tikisi daugiau švelnumo. Suderinti šiuo dalykus gali būti sudėtinga, LRT RADIJUI teigia paramos fondo  „Jaunimo linija“ direktorius Paulius Skruibis. Pasak jo ir „Jaunimo linijos“ Vilniaus padalinio vadovo Antano Grižo, noras būti „tikru“ vyru tampa ne vienos savižudybės priežastimi.

– Norėčiau jūsų paklausti ne kaip psichologų, bet kaip vyrų. Ar esate turėję minčių apie savižudybę?

P. Skruibis: Be abejo. Manau, kad kiekvienas jų turėjome.

A. Grižas: Nesu rimtai galvojęs ar planavęs, bet tokių minčių man kildavo – daugiausia paauglystėje.

– Koks kelias nuo minties apie savižudybę iki veiksmo?

P. Skruibis: Kaip minėjo Antanas, daugeliui žmonių yra kilę minčių. Manau, kad daug visko turi nutikti, kad tos mintys taptų ketinimais, planais arba veiksmais. Savižudybė – procesas, kuris trunka labai ilgai. Jei žmogų mažai pažįstame, matome tik to proceso pabaigą ir dažnai darome nepagrįstas išvadas. Savižudybė dažniausiai būna labai ilgas procesas, prasidedantis dar vaikystėje, o jam įtakos gali turėti nuostatos, mintys, gyvenimo įvykiai.

Intuityviai jaučiame, kad savižudybė yra prieš savisaugos instinktą. Jei žmogus ilgai patiria sunkumų, išgyvena neviltį, jis, ieškodamas, ką daryti, gali imti pratintis prie minties apie savižudybę arba žaloti save po truputį, kad pamažu įgytų gebėjimą nusižudyti.

– Po jau įvykusių savižudybių dažnai tenka girdėti, kad tai buvo netikėta. Ar dažnai savižudybes artimieji vertina kaip netikėtą dalyką?

A. Grižas: Taip būna ne visada. Pastebime, kad žmonės, kurie bando žudytis arba nusižudo, turi nuostatą, jog atvirai pasakoti apie savo sunkumus ar prašyti pagalbos yra kažkas gėdingo ar netinkamo, t. y. aš turiu susitvarkyti pats, negaliu kitų apkrauti, kiti vis tiek nepadės ir t. t. Tokios nuostatos būdingos ir vyrams, ir moterims, tarp vyrų jos dar griežtesnės. Kalbant apie paplitusius vyriškumo ir moteriškumo stereotipus, moterims dažniau leidžiama būti silpnoms, pažeidžiamoms, palūžusioms, o vyrai privalo patys susitvarkyti ir į nieką nesikreipti pagalbos.

– Skaičiau, kad vyrai nusižudo maždaug penkiskart dažniau nei moterys. Ir taip yra ne tik Lietuvoje. Kodėl?

P. Skruibis: Santykis yra skirtingas. Pavyzdžiui, Europos Sąjungos šalyse jis yra 4 : 1. Lietuvoje jis dar didesnis –  6 : 1. Skirtingose amžiaus grupėse jis irgi nėra vienodas. Kaip vieną priežasčių (ji nepaaiškina visko, bet yra svarbi) išskirčiau tai, kad vyrai renkasi žiauresnius savižudybės būdus. Dėl to moterys dažniau mėgina nusižudyti, o vyrai dažniau nusižudo. Tokia tendencija yra visame pasaulyje, išskyrus kelias šalis, pavyzdžiui, Kiniją, kurioje moterys kaip savižudybės būdą renkasi pesticidus. Ten vyrų ir moterų savižudybių skaičius netgi šiek tiek didesnis nei vyrų. Bet yra ir kitų veiksnių.

A. Grižas: Kaip jau minėta, Lietuvoje vyrai maždaug 5–6 kartus dažniau nusižudo, bet moterys keliskart dažniau bando nusižudyti. Tai parodo, kad vyrai gali išgyventi netgi didesnę neviltį. Vieni nori gyventi, o kiti nebemato vilties. Kalbant paprasčiau, moterys galbūt dažniau sau gali leisti pažiūrėti, kas bus, t. y. galbūt nutrauksiu savo sąmonę, bet jei atsigausiu – bus, kaip bus. Bet vyrai nebemato kelio atgal, nežino, kaip juos priims, jeigu jie visgi išgyvens.

– Apie kokius sunkumus daugiausia prabyla į „Jaunimo liniją“ paskambinę vyrai, jau turintys minčių apie savižudybę?

P. Skruibis: Labai priklauso nuo amžiaus. Visoms amžiaus grupėms, abiem lytims būdingi sunkumai ir santykių problemos. Tai gali pasireikšti skirtingai ir galbūt neatitinka stereotipo, kad santykiai labiausiai turėtų rūpėti moterims – vyrams jie rūpi ne mažiau. Santykiai yra dažniausia tema, kuria mes kalbame.

– Yra daug stereotipinių įsivaizdavimų, pavyzdžiui, kad į „Jaunimo liniją“ dažniausiai skambina moterys.

A. Grižas: Skambina panašus skaičius vaikinų ir merginų.

– Kokios dar priežastys leistų paaiškinti, kodėl vyrai nusižudo dažniau?

A. Grižas: Visi mes esame pažeidžiami ir galime patekti į krizę. Stiprus ne tas, kuris mano, kad gali viską vienas įveikti, bet tas, kas ryžtasi paprašyti pagalbos. Šiuo požiūriu vyrai pažeidžiamesni, nes iš jų tikimasi, kad jie susitvarkys, taps nepriklausomi ir dar palaikys kitus. Dėl to vyrai daug dažniau susilaikys ir neieškos pagalbos netgi patekę į kritinę situaciją. Į krizę patenkame visi, bet elgiamės skirtingai.