- Kauno.diena.lt inf.
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Andrejus Pozdniakovas savo gyvenimą paskyrė darbui su priklausomybės ligų kamuojamais žmonėmis. Paslydusiems atsikelti ir pradėti naują gyvenimą šiuo metu jis padeda Marijampolėje paties įkurtoje bendruomenę „Alfa centras“, taip pat dirba Marijampolės vaiko teisių apsaugos skyriaus (VTAS) mobiliosios komandos priklausomybės ligų specialistu ir padeda į krizę patekusioms šeimoms.
Andrėjus pripažįsta, kad jo veikloje būta daug sunkių akimirkų, nusivylimo, kai atrodė, jog apleido jėgos siekti tikslų. Tačiau nepasiduoti padėjo tikėjimas, kad gali padėti kitiems ir teigiami sunkaus darbo rezultatai – kai paslydęs žmogus atsikelia, kuria naują gyvenimą, kai namo pas tėvus grįžta vaikai.
– Andrejau, nuo ko prasidėjo jūsų darbas su priklausomybės ligomis sergančiais žmonėmis?
– Nuo savanorystės. Buvau dvidešimt kelerių metų, kai prisijungiau prie savanorių, važiuojančių mikroautobusiuku į Kirtimus (buvusį Vilniaus romų taborą) dalinti tvarsčių, sterilių švirkštų, karštą arbatą, o kartu ir motyvuoti nuo psichoaktyvių medžiagų priklausomus žmones pasirinkti kitą, sveiką gyvenimo būdą. Kraupu būdavo, kai ten sutikdavau savo draugus. Kai kurie jų jau palaidoti, nesugebėjo atsisakyti narkotikų, kiti susitvarkė gyvenimą ir gyvena blaiviai.
Savanoriavimas tuomet man buvo kaip hobis, o pagrindinė veikla buvo darbas, kurio, tiesą pasakius, nemylėjau, tačiau žiūrėjau, kaip į pragyvenimo šaltinį.
Tuo pačiu metu lankiau įvairius kursus, susijusius su priklausomybės ligomis, kėliau kvalifikaciją, dalyvavau projektuose, teikiau nuotolinę pagalbą telefonu. Būtent su projektine veikla ir prasidėjo mano priklausomybių specialisto darbas, kuriam aš jau galėjau skirti visą darbo dieną, o iš pomėgio jis pamažu virsto nuolatine veikla.
– Kaip nusprendėte įsteigti Lietuvoje reabilitacijos bendruomenę „Alfa centras“?
– Man atsirado galimybė pusmečiui išvykti į Norvegiją. Dabar jau galiu pasakyti, kad laikas praleistas šioje šalyje buvo labai geras ir lemtingas: turėjau laiko pabūti su savimi, su savo mintimis, atradau gyvenimo prioritetus. Po pusės metų praleistų Norvegijoje atėjo laikas spręsti ką veiksiu toliau. Apsistojau ties dviem galimybėm: likti ir kurtis Norvegijoje ar grįžti į Lietuvą ir dirbti priklausomybių ligų reabilitacijos srityje. Tačiau prieš priimdamas sprendimą dar nuvykau atostogų pas draugą į Angliją.
Susidūriau su vienišais tėvais, kuriems buvo būtina gydytis nuo priklausomybių ligų, tačiau jie to daryti negalėjo, nes neturėjo kam palikti savo vaikų.
Taip jau išėjo, kad besišnekučiuojant prie puodelio arbatos su draugu išsiaiškinome, kad abu turime panašių idėjų, tada ir nutarėme steigti priklausomybių ligų reabilitacijos centrą Lietuvoje. Aš tvirtai apsisprendžiau kokiu keliu eisiu. Likau Lietuvoje ir nė akimirkos to nesigailėjau, nors teko pereiti sunkų centro kūrimo kelią.
– Kodėl nusprendėte centrą steigti Marijampolės savivaldybės teritorijoje? Kokie buvo pirmieji žingsniai?
– Pradėjome viską nuo nulio, nieko neturėjome, nei pinigų, nei patalpų, tik didelį norą ir ryžtą atidaryti priklausomybės ligų reabilitacijos centrą. Susidūrėme su nemaloniais formalumais, žmonių abejingumu, nenoru padėti.
Mano bičiulis, su kuriuo nusprendėme steigti šį centrą, liko Anglijoje, įkūrė ten reabilitacijos centrą tuo pačiu pavadinimu, rėmė „Alfa centro“ Lietuvoje steigimą pinigais, o aš viską kūriau savo darbu, važinėjome po kitas panašias bendruomenes, mokėmės iš jų. Taip mažais žingsniais 2013 metais pradėjome veiklą. Marijampolės regioną pasirinkome todėl, kad šioje teritorijoje nebuvo jokio panašaus pobūdžio centro ar organizacijos, o pagalbos poreikis priklausomybių ligomis sergantiems žmonėms buvo nemažas.
– Andrejau, ar einant paskui pašaukimą nenukentėjo jūsų asmeninis gyvenimas, santykiai?
– Dabar esu vedęs, turiu sūnų, tačiau, kai prasidėjo centro kūrimas dar buvau viengungis, o už pažintį su žmona esu dėkingas būtent veiklai reabilitacijos centre.
Vieną dieną lydėjau sveikimo programoje dalyvaujantį vyrą išvykoje į Marijampolę. Mums bevaikščiojant po miestą, pasigirdo muzika. Taip ir nusekėme paskui garsą, pasirodo jis sklido iš bažnyčios. Skambėjo giesmės, o viena iš muzikavusiųjų bažnyčioje, kaip tik ir buvo mano būsimoji žmona. Dabar mes šeima, gyvename blaiviai, palaikome sveiką gyvenseną.
– Jūsų veikla neapsiriboja centru, kartu dirbate ir Marijampolės apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus (toliau – VTAS) mobiliojoje komandoje priklausomybių specialistu. Kaip vertinate šią savo veiklą?
– Niekada negalėčiau dirbti beprasmio darbo, kuris neduoda naudos kitiems žmonėms. Į pasiūlymą dirbti VTAS, iš pradžių, žiūrėjau labai atsargiai. Bandžiau įvertinti, kiek aš būsiu naudingas šioje vietoje. Tačiau pradėjus dirbti greitai supratau, kokia svarbi ši veikla. Mes su kolegėmis (socialine darbuotoja ir psichologe) važiuodavome pas šeimas, išgyvenančias krizes, kenčiančias nuo priklausomybių, netekusias vaikų, bendraudavome su jomis, motyvuodavome, o svarbiausia pamatydavome savo darbo rezultatus – namo pas tėvus grįžtančius vaikus.
– Kaip vertinate darbą VTAS ir veiklą centre: ar šios abi veiklos viena kitai turi įtakos, o gal papildo viena kitą?
– Savo indelį lengviausia įvertinti pamačius rezultatus. „Alfa centras“ per metus po reabilitacijos į blaivų gyvenimą išleidžia maždaug apie 7 žmones, maždaug 75 procentai išėjusių iš centro bendruomenės ir toliau gyvena blaiviai, kuria šeimas, augina vaikus.
Būtent darbas VTAS pastūmėjo pokyčiams ir centrą. Bebendraujant su sunkumus išgyvenančiomis šeimomis susidūriau su vienišais tėvais, kuriems buvo būtina gydytis nuo priklausomybių ligų, tačiau jie to daryti negalėjo, nes neturėjo kam palikti savo vaikų. Taip ir atėjo idėja leisti reabilitacijos bendruomenėje gyventi tėvams kartu su vaikais, kad nebūtų nutrauktas jų tarpusavio ryšys.
– Andrejau, kokios gyvenimo vertybės jums svarbiausios?
– Šeima ir blaivus gyvenimo būdas. Kai neturėjau šeimos pirmoje vietoje buvo darbas, dabar darbas liko antroje.
– Dirbate su žmonėmis, kurie gyvenime stipriai paslydo. Koks jūsų santykis su jais? Ar nesmerkiate jų?
– Niekada nesmerkiu žmonių, bent jau kol kas neteko to daryti. Nežinau, kaip bus ateityje, tačiau dabar aš labiau gilinuosi į sunkumus, kuriuos jie išgyvena.
Psichoaktyvias medžiagas vartojantis žmogus yra toks žmogus, kuris svajojo būti laimingu, bet laimės ieškojo ne toje vietoje ir buvo apgautas. Visi turi galimybę atsistoti ant kojų ir eiti pirmyn.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Patarimai tėvams: kaip vaikus apsaugoti nuo seksualinių nusikaltimų internete?
„Baisu, kad tėvai manęs nesupras ir tik aprėks...“, „Jei pasakysiu, tėvai man išvis uždraus kompu ir telefonu naudotis“, „Žinau, kad tai mano kaltė...“, – kartoja su seksualiniais nusikaltimais internete ...
-
Psichoterapeutė: jau turime viską, kad visuomenės psichinė sveikata blogėtų5
Pasaulio sveikatos specialistai, stebėdami išaugusią psichikos ligų bangą, perspėja, kad antrasis, gerokai ilgiau besitęsiantis, karantinas turės ir jau turi rimtesnių padarinių nei pirmasis. Atvirai apie užsitęsusios ekstremalios situacijos ...
-
Skyrybos – iš kartos į kartą perduodama „infekcija“?
Moksliniai tyrimai įrodo, kad išsiskyrusių tėvų vaikai, suaugę ir sukūrę šeimas, daug dažniau ir patys patiria skyrybas, nei tie, kurie užaugo neišsiskyrusių tėvų šeimose. Ar įmanoma šiam „paveldimam“...
-
Pandemija: etiketas pakito, bet tebegalioja
Pandemija pakeitė ne tik mūsų darbo ir laisvalaikio įpročius. Pakito ir bendravimas, etiketo taisyklės. Tvirtas rankos paspaudimas jau pamirštas, susitikimai persikėlė į interneto platformas. ...
-
Tyrimas: tik trečdalis socialinės globos namų turi įstaigoje dirbantį psichologą1
Seimo kontrolierius, atlikęs tyrimą dėl psichologinių paslaugų prieinamumo asmenims, gyvenantiems socialinės globos namuose, konstatavo, kad tik trečdalis šalyje veikiančių socialinės globos namų turi įstaigoje dirbantį psichologą, dar blo...
-
Vaikas – vienišius: ką naudinga žinoti?3
Vienišumas – naujųjų laikų Dievo rykštė žmonijai. Buvo laikas, kai svetur geresnio gyvenimo išvykę ieškoti lietuviai paliko mūsų šalyje daugybę vienišų senyvo amžiaus žmonių. O štai prie&scaro...
-
M. Vitulskis: per šiuos metus netekau pusės šeimos5
Nors viešumoje garsūs aktoriai, dainininkai bei renginių vedėjai visada geros nuotaikos ir kitiems dovanoja puikias emocijas, asmeniniame jų gyvenime pilna skaudulių. ...
-
Paauglių pasimatymai internete: ką naudinga žinoti?
Į virtualią erdvę persikėlė ne tik vaikų ir paauglių mokslai, bendravimas su draugais, laisvalaikis, bet ir romantiški santykiai: pažintys, flirtas, pasimatymai. Tad su vaikais ir paaugliais labai svarbu pasikalbėti ne tik apie pavojingas situa...
-
Pirmoji vaikų meilė – testas ir tėvams
Psichologai teigia, kad vienas sudėtingiausių asmenybės raidos etapų – paauglystė, kai žaižaruoja emocijos ir įsiplieskia jausmai, yra jautrus visai šeimai. Atsakinga artimųjų elgsena gali apsaugoti nuo gyvenimo lūžių, išmokyti...
-
Mamos dienoraštis: ką diedukas padarys, viskas bus gerai!
Kartą gyveno diedukas ir bobutė. Nepasodino jie pupos, kuri praaugtų eilinio daugiabučio stogą ir senieji galėtų be eilės patekti į Dangų. Neturėjo jie ir nuosavo daržo ar kokio nuo sovietinių laikų užsilikusio kolektyvinio sodo su didžiule rop...