O dabar pakalbėkime apie… nieką

Ši tema yra antroji straipsnių ciklo „Profesiniai konstruktai“, kuriame įvairių sričių specialistus kviečiu reflektuoti savo profesinę patirtį, analizuoti vidinius konfliktus ir ieškoti alternatyvių požiūrio taškų, dalis. Pirmą dalį skaitykite čia.

Straipsnių ciklo autorė Nomeda Jerochova, supervizorė, mokymų lektorė, metodikų autorė, metodinės knygos „Streso valdymas“ bendraautorė, socialinių mokslų magistrė, socialinė darbuotoja, mokymų centro „Patirtys ir idėjos“ įkūrėja.

Žinutė apie perteklių

Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, pasakymas „nieko nenoriu“ pirmiausia signalizuoja apie kažko perteklių, tuo metu esantį žmogaus gyvenime. Tai gali būti emocijų, patirčių, įvykių, situacijų, psichologiškai sunkių akimirkų perteklius. Todėl, kai mano klientas man pasako, kad nieko nebenori, visada jo paklausiu – ko tau yra per daug? Kas šiuo metu vyksta tavo gyvenime, kas užima tiek daug vietos tavo mintyse, jausmuose, kasdienybėje, kad daugiau tiesiog nebetelpa?

Mums kaip specialistams svarbu šios „nieko“ žinutės nepraleisti pro ausis, nes ji pasako daug daugiau, nei manome. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad klientas ar pašnekovas ginasi, yra nusiteikęs priešiškai, tačiau labai dažnai tai yra tiesiog pastangos apsaugoti ir taip perpildytą savo minčių erdvę. Ir čia mes gauname labai puikią galimybę kalbėtis apie tai, kas šiuo metu mūsų klientui iš tiesų yra svarbu, net jei buvome numatę kitą pokalbio temą.

Tai, ką kalba mūsų klientas, yra be galo svarbu, tačiau dar svarbiau yra tai, apie ką jis nekalba. Paviršutiniškas klausymasis ir noras bet kokia kaina pokalbį nukreipti suplanuoto tikslo link iš mūsų atima galimybę iš tikrųjų pamatyti ir pažinti kalbančiojo pasaulį, identifikuoti tikrąsias jo problemas, pastebėti jo motyvacinius taškus. Leiskime sau nukrypti nuo pokalbio struktūros ir klausykimės to, kas paslėpta po abstrakčiais atsakymais.

Pavojingi konstruktai

Tokie atsakymai kaip „viskas gerai“, „nieko nenoriu“ ir pan., gali pasirodyti kaip mandagios frazės, tačiau aš juos vadinu pabėgimo atsakymais. Jie tarsi nuramina klausiantįjį, tačiau, ką jūs girdite? Žodžiai „viskas“ ir „niekas“ savyje slepia tiek daug įmanomų reikšmių, kad taip ir liekame nesupratę, ką pašnekovas norėjo pasakyti. Arba dar blogiau – pradedame interpretuoti kontekstą ir suteikiame atsakymui savo sugalvotą reikšmę.

Konstruktai „viskas gerai“ ir „nieko nenoriu“ dažnai slepia emocinę perkrovą, nesaugumą, nepasitikėjimą, baimę, gėdą kalbėti apie tikrąją situaciją ar atskleisti savo pažeidžiamumą. Su klientais dažnai diskutuojame šiuo klausimu ir atsakymai būna labai įvairūs, dažniausiai tai – noras apsaugoti save nuo tolesnių klausimų, nepasitikėjimas žmogumi ir nenoras atsiskleisti, nesaugumo jausmas ir jausmas, kad esu nepasiruošęs kalbėti apie sunkumus.

Šie konstruktai leidžia kalbančiajam pabėgti nuo tiesaus atsakymo, o klausančiajam – atsiriboti nuo atsakomybės, labiau nesigilinant į temą. Rezultatas – kalbame apie nieką ir apie viską, tik ne apie tai, kas iš tiesų svarbu. Savotiški spąstai, todėl sąžiningiau būtų paklausti savęs: kas mano viduje mane skatina verčiau priimti atsakymą „viskas gerai“, nei iš tiesų pasigilinti į situaciją? Galbūt mano paties baimė, nepasitikėjimas savo gebėjimais valdyti situaciją ar net profesinis perdegimas?

„Viskas“ ir „niekas“ padeda mums pasislėpti, tačiau nesukuria saugumo. Tai yra tik laikina galimybė pabūti be atsakymo. Kartais tokia erdvė išties reikalinga, tačiau dangstymasis absoliutais neveda prie problemos sprendimo ar bent jau platesnio situacijos matymo. Aš sakau: pasaulyje egzistuoja tik vienas absoliutas – tai absoliutus nulis. Visa kita yra pernelyg platu, kad būtų galima apibrėžti vienu žodžiu.

Apie ką kalba Niekas?

Su savo klientais juokauju, kad esu nepatogi supervizorė ir neleidžiu dangstytis pabėgimo atsakymais – jei norite atrasti sprendimą, jums teks suteikti Niekui vardą.

Nors yra ir priešinga nuomonė, kuri sako, kad reikia leisti žmogui tiesiog pabūti su savo mintimis, situacijomis ir jausmais, nespausti ieškoti atsakymų, visgi, mano manymu, žmonės pakankamai būna su savo mintimis ir situacijų analize savo galvose kiekvieną dieną, būna net tiek, kad įstringa užburtame rate, kai mintys apie vieną dalyką nebeleidžia matyti ir jausti kitų.

Todėl kviečiu labiau pasigilinti į Nieko reikšmę užduodant kitokius klausimus:

· Ko tau šiuo metu per daug?

· Kaip dar gali apibūdinti savo būseną ar situaciją?

· Jeigu galėtum sužinoti apie savo situaciją vieną dalyką, kurio nežinai, ką labiausiai norėtum sužinoti?

· Kaip pastaruoju metu dažniausiai jautiesi? Ką šis jausmas tau apie tave sako?

· Jei frazė „viskas gerai“ būtų paveikslas, kokios spalvos ir motyvai jame atsispindėtų? Ar šis paveikslas yra apie tave? Arba kas jame kitaip?

Uždari klausimai atveda mus į aklavietę, tad, gavę ne tokį atsakymą, kokio tikėjotės, pagalvokite, kokį klausimą uždavėte? Jei klausime yra erdvės pabėgimo žodžiams, jie būtinai ten atsidurs.

Laužyti nusistovėjusius konstruktus nelengva – kai kurie iš jūsų dabar tikrai galvojate, kas blogai su žodžiais „viskas“ ir „niekas“ – tačiau išmeskite juos iš savo kalbos ir atsakymai jus tikrai nustebins.