Neigimas. Pyktis. Depresija. Ir – palengvėjimas

Penkios fazės

Iki palengvėjimo – keturios nelengvos fazės. Pirmiausia – situacijos neigimas, paskui – pyktis, kurį keičia derybos, sau ir Dievui žadant pasikeisti, padaryti bet ką, kad tik situacija pasikeistų, po to – depresija. Ir tik visa tai išgyvenęs žmogus susitaiko su ištikusia krizine situacija ir ima žvelgti į ateitį. Tokia šveicarų ir amerikiečių psichiatrės Elisabeth Kübler-Ross 1969 m. knygoje "Apie mirtį ir mirimą" išdėstyta išgyvenimų seka tinka ne tik mirties akivaizdoje, bet ir esant kitoms krizinėms situacijoms, taip pat ir dabar, užkluptiems klastingo viruso.

"Dabar dauguma pereiname iš pirmosios – neigimo – fazės į pykčio. Bet skirtingi visuomenės sluoksniai išgyvena skirtingas fazes. Tai priklauso net nuo to, kur gyveni: kaime, Vilniuje, Kaune, Panevėžyje ar dar kitur", – į klausimą, kuriame etape dabar esame, atsako Vilniaus "Ąžuolyno" klinikos direktorius psichiatras psichoterapeutas Raimundas Alekna.

R.Alekna pastebi, kad buvimas kartu dabartinei visuomenei, didesnę dalį laiko praleidžiančiai virtualioje erdvėje, yra tikras iššūkis.

Pasak jo, iš komentarų socialiniuose tinkluose, žiniasklaidos matyti, kad dalis visuomenės dar vis neigimo stadijoje: jie bando ignoruoti, laužyti taisykles, elgiasi taip, tarsi nieko būtų neįvykę, neatsisako savo gyvenimo įpročių. Tarp tokių – dalis sugrįžusių iš kitų šalių, kurie elgiasi destruktyviai tiek savo, tiek kitų atžvilgiu ir visiems kelia riziką. Tai parodo tos visuomenės dalies brandumo stoką.

Psichiatras pastebi, kad daugėja besipiktinančių, ieškančių kaltų, vadinasi, daugėja esančių antroje – pykčio fazėje. Lyginant su 2008 m. prasidėjusia ekonomine krize, ignoravimo fazė dabar trumpesnė. Anuomet ji užsitęsė: krizė prasidėjo prie Gedimino Kirkilo Vyriausybės, o Seimo langus daužė jau prie Andriaus Kubiliaus. R.Alekna prognozuoja: "Dabar pykčio fazė ateis greičiau, bet jo išraiška, tikiuosi, gal bus šiek tiek santūresnė. Tikiuosi, greičiau susitvarkysime ir su depresijos laikotarpiu."

Psichiatras aiškina, kad kuo mažiau brandi visuomenė ar asmuo, tuo ilgiau jie užstringa neigimo fazėje, bando ignoruoti įvykusį faktą. Jei visuomenė brandesnė, ji greičiau pereina į pykčio, kaltųjų paieškos fazę. Pyktis pasireiškia visais lygmenimis. Kaip ir dabar: vieni kaltina, kad valdžia per vėlai įvedė karantiną, kiti – kad apskritai įvedė ar kad karantino metu sąlygos per griežtos. Brandesnė visuomenė ir šį etapą išgyvena gana greitai ir sklandžiai.

Tada apima nerimas, liūdesys, kad taip nutiko su tavim, tavo artimaisiais, apima nepasitikėjimas savimi, pesimistinis perspektyvos vertinimas. "Bet galiausiai, kai baigiasi ši fazė, žmogus priima situaciją tokią, kokia ji yra, atsikrato sąstingio, pradeda racionaliai galvoti, ką galima padaryti. O pakankamai brandi visuomenė jau net pradeda įžvelgti tos situacijos pranašumus, ką gali padaryti, kad taptų dar pranašesnė, protingesnė, kompetentingesnė, įveikianti gyvenimo iššūkius, kurie visada lydėjo ir lydės žmoniją", – sako R.Alekna. Jis pataria suvokti, kad taip vyksta ne tik pas mus, o visame pasaulyje, kad krizės būdingos žmonijai.

Ar galima etapus peršokti

Ar žinant, kas su mumis nutinka, įmanoma peršokti kurią fazę? Psichiatras aiškina, kad psichologiškai sveika asmenybė natūraliai pereina visas tas fazes: "Esminis momentas – kuo greičiau jas pereini, tuo greičiau savo elgesiu, savijauta, požiūriu tampi adekvatesnis esamoms aplinkybėms."

Tiesa, pastebi jis, fazės gali būti peršokamos, priklausomai nuo asmens auklėjimo. Jei vaikystėje kažkam neleido rodyti pykčio, jis jam ir nepasireikš, toks žmogus iš karto kris į depresiją. O kieno vaikystėje tėvai kreipė dėmesį į rodomą pyktį, bet vaikas nelabai ką išpešdavo būdamas nuliūdęs, tie gal peršoks depresijos būklę, ilgiau likdami pykčio stadijoje.

Fazių išgyvenimas priklauso ir nuo to, kaip sekėsi išgyventi ankstesnes krizes ir netektis. Jei tai pirma netektis, didelė rizika, gali jaustis labai dramatiškai. "Bet Lietuva, Lietuvos žmonės istoriškai pripratę išgyventi netektis, pralaimėjimus. Mums labiau būdingas netekties pojūtis, išgyvenimo būsena nei laimėjimų. Laimėjimais net ilgai nesidžiaugiame, o dalis visuomenės ieško, ką laimėdami pralaimėjome, ar ne taip laimėjome", – primena R.Alekna.

Jis priduria, kad net jei sėkmingai susitvarkysime ir su koronavirusu, matyt, bus sakančių, kad galėjome geriau. Taip elgėmės ir po 2008–2009 m. ekonominės krizės: Lietuvai dar gana gerai baigėsi, vystėmės, gerovė augo gana akivaizdžiai, bet nemaža dalis iki dabar kartoja, kad galėjo būti ir geriau.

Skyrybų ar kūdikių bumas?

Vis dėlto, ar adekvati reakcija, kai, pasaulyje kasdien mirštant tūkstančiams žmonių, kai kas euforiškai džiūgauja, kaip dabar gerai su vaikučiais namie pabūti, pažaisti, padainuoti?

Psichiatras sako, kad vertinti reikia labai individualiai. Pavyzdžiui, galima vertinti kaip adekvačią reakciją, jei žmogus, kuris lig šiol buvo susikoncentravęs tik į darbą ir pinigus, dabar turi galimybę pabūti su vaikais, pabendrauti su artimaisiais. "Esant tokioms, kaip dabar, situacijoms, brandesnės asmenybės pamato tikrąsias vertybes, iškyla egzistenciniai pamąstymai – tiek dirbai, stengeisi, o gali užsikrėsti virusu ir prarasti net gyvybę, o lig tol neradai laiko pasikalbėti net su artimiausiais žmonėmis. Bėgimo bandant uždirbti kuo daugiau pinigų rezultatas gali išgaruoti per dvi tris savaites, o dėl jo žmogus vargo metų metais. Gali būti, kad jis turės beveik tiek pat, kiek turėtų dirbęs mažiau, bet daugiau investavęs į santykius su savo šeima", – sako R.Alekna.

Beje, pasaulyje jau daromos apklausos ir tyrimai, prognozuojant, ko laukti praėjus devyniems mėnesiams po to, kai karantine šeimoms privalomai teks daugiau bendrauti, – skyrybų ar kūdikių bumo?

Psichiatro prognozėmis, gali būti ir vienaip, ir kitaip. Štai skelbta, kad Kinijoje padaugėjo skyrybų, bet ten ilgai taikyta vieno vaiko, dabar – dviejų politika, tad būdami kartu kinai gal daugiau ginčijosi, nei mylėjosi.

Pasak R.Aleknos, buvimas kartu dabartinei visuomenei, ypač kartai, kuri didesnę dalį laiko praleidžia virtualioje erdvėje, yra iššūkis. Pastaraisiais metais mažai bendraujama betarpiškai, daug lindima išmaniuosiuose telefonuose, feisbuke, kompiuteriuose. Po darbo namo žmonės grįžta pavargę, nes virtualioji erdvė išsekina nervų sistemą, nelabai nori bendrauti.

Ligšiolinis visuomenės užtikrintumas, bravūriškumas turėtų išgaruoti, nes pamatėme, kad žmogus nėra Dievas, kad prieš virusą esi bejėgis.

"Dalis visuomenės išgyvens tokius iššūkius, kurie baigsis skyrybomis. Dalis gal ryšis susilaukti vaikų, nors dabar kiti laikai, visi moka naudotis kontraceptinėmis priemonėmis, o dabartinė visuomenė racionali, linkusi į materializmą, skaičiuoja, ar ekonomiškai apsimoka gausinti šeimą, ar tai nebus neatsakingas elgesys", – sako R.Alekna.

Laukia visuomenės pokyčiai

Psichiatras neabejoja, kad, įveikusi COVID-19 pandemiją, visuomenė bus pasikeitusi, ir tai nebus tik trumpalaikis efektas. Pasak jo, visuomenė pasikeis, kaip kad pasikeitė jos elgsena Louisui Pasteurui atradus mikrobus, kaip pasikeitė išradus peniciliną ir atsiradus galimybei tvarkytis su infekcijų iššūkiais. "Dabar visuomenė pasikeis suvokusi, kad turime krūvą medikamentų, bet vis tiek galime susirgti ir numirti, kad mūsų ekonominei gerovei pavojingi ne tik sukčiai bankuose, bet ir virusas gali nužudyti ar padaryti labai pažeidžiamus, dėl jo gali tekti patirti nepriteklių. Ligšiolinis visuomenės užtikrintumas, bravūriškumas turėtų išgaruoti, nes pamatėme, kad žmogus nėra Dievas, kad prieš virusą esame bejėgiai. Visuomenės psichologinė ir dvasinė būsena keisis, prie naujų elgsenos modelių turės prisitaikyti ir verslas, ir socialinis gyvenimas", – R.Alekna sako nė neabejojantis, kad šio viruso padariniai bus tokie paveikūs, kad darys įtaką tiek visuomenės socialinei raidai, tiek ekonomikai.

Tad ką psichiatras dabar patartų, žinoma, be to, kad reikia laikytis karantino reikalavimų? Pasak R.Aleknos, problema, kad laukiame, kada baigsis karantinas, užuot kiekvieną dieną darę tai, ką galime, pasinaudodami šansu, kurį mums suteikė karantinas. Jei sėdime namie su šeima – bendraukime su vaikais, vienas su kitu. Galima pakeisti gyvenimo įpročius – mankštintis, pakoreguoti dienos ritmą: anksčiau atsigulti, ilgiau pamiegoti. O visavertis miegas ir mankšta teigiamai veikia ir mūsų emocijas, tai padės lengviau pereiti depresijos fazę, greičiau tapti darbingiems. Galima tą laiką išnaudoti savišvietai, savęs tobulinimui, naujoms žinioms įgyti, pasidomėti, ką kita pasaulio dalis veikė, kol dirbai vien savo profesinėje srityje. Egzistuoja daug virtualių galimybių sužinoti tai, kas gali suteikti naujų idėjų veiklai, pasibaigus karantinui.

"Patarčiau prasmingai leisti laiką karantine ir suvokti, kad tai metas, kai gali pasirengti grįžti į įprastines gyvenimo sąlygas ir net kitai krizei. Niekas nežino, ar tai paskutinis virusas, kai pasauliui tenka izoliuotis. Lig šiol niekada apie tai nesusimąstėme. Bet jei vėl užgriūtų toks ar kitoks išbandymas, jau būsime išmanesni, geriau tam pasirengę. COVID-19 mus daug ko moko. Bet svarbiausia, ne ko mokytojas moko, o ko tu išmoksti", – sako R.Alekna.