M. Rimeikė: nuoširdžia meile vaiko neišlepinsi

Gilesniam ryšiui – lėta motinystė

Dešimtmetį vaikų švietimo srityje dirbusi M.Rimeikė šios srities neapleido ir susilaukusi pirmagimės Emos. Besidomėdama moksline vaikų auginimo ir auklėjimo literatūra, pašnekovė atrado pagarbios tėvystės filosofiją ir įsigilino į Montessori ugdymo metodiką. Šie metodai jaunai mama pasirodė labai artimi, tad Miglė nusprendė juos taikyti ir ugdydama savo dukrą.

Pirmaisiais Emos metais ji baigė pagarbios tėvystės kursus, tapo sertifikuota Montessori metodininke. Savo kasdienybės akimirkomis ir patirtimi M.Rimeikė pradėjo dalytis ir socialiniame tinkle „Instagram“. Sekėjų auditorijai vis didėjant, Miglės veikla galiausiai išaugo į edukacinį, specialistų įžvalgomis paremtą tinklaraštį „Mažas didelis gyvenimas“. Būsimoms ir esamoms mamos tai yra tarsi saugi erdvė, kurioje jos atranda palaikymą ir atsakymus į rūpimus klausimus.

„Manau, kad kiekvienai mamai svarbu surasti būtent jos vertybėms, gyvenimo būdui ir charakteriui tinkamą tėvystės filosofiją. Mūsų šeimai vertybiškai tiko pagarbi tėvystė, kurią ėmėme taikyti nuo pirmųjų Emos gyvenimo dienų, – pasakoja M.Rimeikė. – Pagarbi tėvystė teigia, kad mažylis nėra tik bebalsė lėlytė, kurią mes galime lipdyti it vazą iš molio. Atvirkščiai – nuo pat gimimo į mažylį žvelgiama kaip į asmenybę, kuriai  turime padėti augti, stengdamiesi ją pažinti tokią, kokia yra. Pagarbi tėvystė akcentuoja lėtą, atidų rūpinimąsi vaiku, priimant jo poreikius ir  emocijas. Pavyzdžiui, jei mažylis ima verkti, nereikėtų stengtis kuo greičiau jo nutildyti. Verčiau išsiaiškinti, kas išprovokavo emocijų antplūdį. Juk ašaros yra viena svarbiausių vaiko komunikacijos su mumis formų.“

Pašnekovės teigimu, nuo pat pirmųjų dienų į savo mažylį žvelgiant pagarbiai, tampa lengviau su juo užmegzti gilų ryšį ir geriau jį suprasti. Be to, taip auginamas vaikelis tėvais ima pasitikėti labiau ir jaučiasi saugiau. Vienas kertinių pagarbios tėvystės principų – mažojo įtraukimas į visus priežiūros procesus. Juk kai mažylį staiga pakeliame ir nešamės jam nežinoma kryptimi ar staiga imame perrenginėti, jam šie veiksmai – netikėti ir gąsdinantys. Tad Miglė pataria visada paaiškinti mažajam, ką ketinate daryti. Tai pasakius, verta padaryti pauzę ir leisti vaikui sureaguoti arba pačiam atlikti veiksmą, jei jis tai jau geba. Pašnekovė tikina, kad perspėti apie būsimus veiksmus verta net kūdikius, kurie supranta kur kas daugiau, nei mums atrodo.

M.Rimeikei taip pat artima Montessori ugdymo metodika, atsižvelgianti į natūralią individualaus vaiko raidą. „Visi vaikai tam tikru, individualiu momentu yra jautresni kalbų, skaičių ar raidžių mokymuisi. Jei pavyksta pagauti tą jautrumo momentą, vaikas naujų dalykų išmoks be didelių pastangų, tarsi žaidimo forma“,– tikina pašnekovė.

Pagarbi tėvystė akcentuoja lėtą, atidų rūpinimąsi vaiku, priimant jo poreikius ir emocijas.

Visiška laisvė ar saugios ribos?

Nesusipažinusiems su pagarbios tėvystės filosofija kartais atrodo, kad tai tėra nuolaidžiavimas vaikui ir besaikis jo lepinimas. Tačiau, pasak M.Rimeikės, iš tikrųjų ribos yra labai svarbus šios praktikos principas.

„Kartais susiduriu su požiūriu, kad pagarbią tėvystę praktikuojantys tėvai tiesiog leidžia savo vaikams lipti jiems ant galvos. Tačiau ši filosofija mane sužavėjo saugios aplinkos mažyliui užtikrinimu. Juk saugi aplinka vaikui yra tokia, kuri turi aiškų ritmą ir ribas. Būtent ribos mažyliui suteikia saugumo ir aiškumo jausmą. Tada jam tampa lengviau valdyti savo emocijas, jis geriau supranta, kas namuose priimtina, koks elgesys toleruotinas, kokie yra susitarimai šeimoje. Tad pagarbi tėvystė tikrai nesusijusi su leidimu vaikui daryti viską, ką tik nori. Pozityvi disciplina yra labai svarbi šios filosofijos dalis, – pabrėžia tinklaraštininkė. – Tėvai, be abejo, turėtų tapti savo vaikams autoritetu. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad autoritetą reikia užsitarnauti, neužtenka vaikui pasakyti: aš esu tėtis ar mama, turi mane gerbti. Tik tada, kai mes būsime sąžiningi, pagarbiai bendrausime su vaiku, patys laikysimės namuose galiojančių susitarimų ir rodysime pavyzdį, tapsime vaikams tikrais autoritetais. Deja, tėvai neretai tai pamiršta ir bando savo valdžią įtvirtinti jėga.“

Dalijasi: atradusi pagarbios tėvystės filosofiją, M.Rimeikė ne tik pati ja vadovaujasi, bet ir padeda būsimoms ir esamoms mamoms rasti atsakymus į joms rūpimus klausimus.

Kova su stereotipais

Savo tinklaraštyje M.Rimeikė nemažai dėmesio skiria motinystės iliuzijų, tėvystės stereotipų ir mitų temoms. Ji pastebi, kad, susilaukus mažylio, aplinkiniai skuba jauną mamą apiberti patarimais, kurie neretai būna ne tik nevertingi, bet ir kenksmingi.

Žinoma, patarinėdamos tetos ir močiutės nieko blogo nelinki, tačiau jų išmintis gali būti visiškai netinkama vaikelio susilaukusiai šeimai. Tad pašnekovė stengiasi mamoms įkvėpti pasitikėjimo savimi ir drąsos atsilaikyti prieš neprašytus patarimus.

„Vienas toks patarimas-šiukšlė – per daug nemyluoti vaiko. Neva nešiojant mažylį ant rankų ir būnant atidžiam jo poreikiams, vaikas nepataisomai išleps. Tačiau tiesa ta, kad nuoširdžia besąlygiška meile vaiko neišlepinsi, – sako pašnekovė. – Neretai neigiamai žiūrima ir į vaikų verkimą. Mažyliui pravirkus stengiamasi kuo greičiau jį nutildyti kartojant, kad verkti yra blogai, negražu. Vis dėlto verksmas yra labai svarbus, nes padeda vaikui išlieti savo emocijas. Specialistai pataria vaikų verkimo jokiu būdu neslopinti, nes kitaip jie neišmoks išreikšti savo emocijų, taps uždari, jaus vidinę kaltę, gėdą. Verčiau su vaiku pabūti, jį palaikyti, išsiaiškinti verksmo priežastį.“

M.Rimeikė atkreipia dėmesį ir į tai, kad fiziologiškai maži vaikai dar negeba kontroliuoti savo impulsų. Todėl, auklėjant mažylį, svarbu į tai atsižvelgti.

„Mano dvimetė Ema labai mėgsta smaližiauti. Padėjusi pyragą ant stalo, aš dukrai galiu pasakyti, kad mes jį valgysime tik atėjus svečiams. Ema tai žinosi ir supras, bet vis tiek paims pyrago gabalėlį. Jos smegenys dar nesusiformavusios taip, kad gebėtų sukontroliuoti impulsą. Mes, tėvai, tam ir esame, kad padėtume vaikui ir paslėptume viliojantį pyragą spintelėje, o ne baustume mažylį už tai, ko jis negali kontroliuoti, – primena jauna mama. – Geriau suvokdami vaiko raidos etapus, geriau suprasime jo elgesį ir kitaip į jį reaguosime. Deja, senoji karta neturėjo šios informacijos, tad vaikai būdavo auklėjami slopinant jų poreikius ir neatsižvelgiant į natūralią fiziologinę raidą. Iš čia ir kilo stereotipas, kad su nepageidaujamu vaiko elgesiu reikia kovoti ir visais atvejais galima jį išauklėti. Dar vienas dažnas aplinkinių komentaras – koks tavo vaikas nemandagus, neklauso! Paradoksalu, kad tėvai nori išauginti savimi pasitikinčius, kritiškai mąstančius ir savo nuomonę gebančius apginti žmones, bet patys vaikams liepia besąlygiškai klausyti ir nekelti jokių klausimų.“

Svarbiausia – palaikymas

M.Rimeikė pastebi, kad šiandien informacijos motinystės klausimais yra be galo daug. Be to, neretai ji prieštaringa. Net ir profesionalų parašytose knygose ne visada rasime tiesą, nes jose kalbama apie statistinius vidurkius, o ne individualų vaiką. Todėl, pasak pašnekovės, labai svarbu stebėti savo mažylį ir į jį įsiklausyti.

Būtina nepamiršti ugdyti pasitikėjimo savimi ir suprasti, kad klaidų darome visi. Norėdama mamoms sukurti saugią aplinką dalytis patirtimis ir išgyvenimais, pašnekovė organizuoja profesionalų vedamus tėvystės kursus ir programas, buria mamų tarpusavio palaikymo grupes.

Vaikai moko džiaugtis gyvenimu ir pasimėgauti dabarties akimirka. Mažylių emocijos tokios didelės, nes jie gyvena čia ir dabar!

„Susilaukus vaikelio, palaikymas ne tik iš artimos aplinkos, bet ir iš kitų mamų tampa be galo svarbus. Tad saugi aplinka, kurioje mamos galėtų pasikalbėti su profesionalais ir kitomis panašias situacijas išgyvenančiomis moterimis, tiesiog būtina, – pabrėžia pašnekovė. – Kiekvienai mamai dar nėštumo metu patariu susirasti savo palaikymo bendruomenę, į kurią bus galima atsiremti, kai turėtos motinystės iliuzijos duš, užklups nerimas, nežinia. Puikia parama gali tapti vaikus auginančios draugės, kurių vertybės ir vaikų auginimo filosofija yra artima jums. Matote, kad požiūriai su patarimus žarstančiu žmogumi prasilenkia, o išsakyta informacija jūsų vaikui netinka? Padėkokite už patarimą, bet nesukite sau dėl jo galvos.“

Testas: tinklaraštį įkvėpusiai Emai – dveji, ji smalsiai domisi supančiu pasauliu. „Man tai puikus metas pasitikrinti. Kartais, dukros paklausta „Kodėl?“, nė pati nežinau, kodėl tai elgiamės“, – prisipažįsta mama.

Itin sudėtinga nepasiklysti informacijos jūroje tampa ieškant naudingų knygų apie motinystę. Tad M.Rimeikė mamoms pataria labai atsakingai rinktis literatūrą. Verta pasiteirauti žmonių, kuriais pasitikite, atsiliepimų. Norinčioms daugiau sužinoti apie pagarbią tėvystę, pašnekovė rekomenduoja pedagogės, pagarbios tėvystės pradininkės Magdos Gerber knygas. Nuostabiu skaitiniu M.Rimeikė įvardija ir M.Gerber pasekėjos Deborah Carlisle Solomon knygą „Baby Knows Best“, kuri, deja, nėra išversta į lietuvių kalbą. „Jei ieškote literatūros lietuvių kalba, verta rinktis Simone Davies knygas „Montessori kūdikis“ ir „Montessori mažylis“, taip pat Lauros Markham knygą „Ramūs tėvai, laimingi vaikai“. Pastaroji išsiskiria tuo, kad yra daugiau orientuota į pačius tėvus. Juk didžiausias iššūkis susidoroti su naujuoju vaidmeniu tenka būtent mums. Mažyliui gyvenime viskas yra nauja ir dar nepažinta, o mes buvome įpratę gyventi visai kitaip ir dabar turime priprasti prie užplūdusių emocijų ir naujų atsakomybių. Todėl verta trumpam sustoti ir prisiminti, kad tėvystėje labai svarbi yra mūsų pačių gerovė ir savijauta“, – pataria tinklaraštininkė.

Vaikai – geriausi mokytojai

M.Rimeikė įsitikinusi – motinystė būtų kur kas lengvesnė, jei mamos nustotų savo mažylius spausti į rėmus ir nuolat lyginti su kitais vaikais. Pasak jos, kartais pamirštama, kad vaikų raidos lentelės, rodančios, ką kokio amžiaus mažylis turėtų daryti, yra tik orientacinio pobūdžio. Tad visiškai nėra reikalo nervintis, jei vaikas neatitinka lentelės normų.

„Mažyliai nėra užprogramuoti it laikrodukai, tad jaudintis tikrai neverta. Svarbiausia stebėti savo vaiką ir išsiaiškinti, kokia veikla būtent jam šiuo metu yra aktualiausia. Ramiai atsisėskite su puodeliu arbatos ir pažvelkite į savo mažylį – ką jis nori daryti, kuo užsiima? Ar jis vartosi ant kilimėlio, o gal jau šliaužioja ir atidarinėja stalčius? Tai, ką vaikas pats aktyviausiai daro, ir bus veikla, kuri jam svarbiausia. Iš tikrųjų patys mažyliai geriausiai žino, ką jiems reikia išmokti, tad tiesiog atliepkite natūralų vaiko poreikį. Jei jis kažko dar nemoka, būkite tikri – mokės rytoj“, – šypsosi pašnekovė.

Tinklaraštį įkvėpusiai Emai – dveji. Miglė džiaugiasi, kad dukra neseniai pradėjo kalbėti ir smalsiai domisi supančiu pasauliu. Pagrindiniai mergaitės klausimai: „Kodėl?“, „O kas čia?“.

„Dabar man labai puikus metas pasitikrinti save. Kartais dukros paklausta suprantu, kad nė pati nežinau, kodėl elgiamės vienaip ar kitaip, – juokiasi M.Rimeikė. – Labai smagu į pasaulį ir nusistovėjusias normas pažvelgti šiek tiek kitaip. Vaikai moko džiaugtis gyvenimu ir pasimėgauti dabarties akimirka. Mažylių emocijos tokios didelės, nes jie gyvena čia ir dabar! Būtent šiuo metu jie išgyvena didžiausią dramą, nes sulūžo sausainis, ir būtent šiandien yra geriausia diena, nes mes valgome ledus. Išties yra ko iš jų pasimokyti. Juk mes, suaugusieji, dažniau gyvename ne dabartyje, o praeitimi ar ateitimi.“