Telefonas daugeliui tapo ne tik bendravimo priemone, bet ir nuolatiniu informacijos šaltiniu. Vos atsiradus laisvai minutei, ranka dažnai pati tiesiasi prie ekrano, o trumpas patikrinimas gali nepastebimai užsitęsti gerokai ilgiau.
Paklausta, kodėl žmogui taip sunku atsitraukti nuo socialinių tinklų, specialistė pateikė net kelias priežastis.
„Socialinių tinklų algoritmai padaryti taip, kad nesijaustų pabaigos. Nėra „stop“ – mūsų smegenys tarsi įpratusios jos laukti, o čia nesulaukia, darosi įdomu, kas dar bus. Iš kitos pusės, naršant mes gauname tarsi apdovanojimą – įdomų turinį, svarbią žinutę ar kažką, kas mums tikrai patinka. Moksliniai tyrimai jau seniai įrodė, kad gavę tą apdovanojimą, veiklą norime tęsti, nes nežinome, kada ateis džiaugsmas. Jam atėjus, išsiskiria dopaminas, skatinantis taip praleisti dar daugiau laiko“, – LNKGO laidoje „Priklausomybių karta. Be siuntimo“ kalbėjo viešnia I. Truskauskaitė.
Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:
Žvalgymasis po socialinius tinklus gali būti itin žalingas jautriai jaunesnei kartai – prastėja dėmesio išlaikymas. Net ir keliolikos minučių pertrauka nuo ekrano gali padėti persijungti, nurimti ir sugrįžti prie kitų veiklų vis ramiau.
„Ilgesniam dėmesio išlaikymui reikia pailsėjusių smegenų. Jeigu mes daug naršome ar kitais būdais gauname daug informacijos, išlaikyti dėmesį būna sunkiau, nes smegenys tarsi užbombarduotos. Reikia pauzės, reikia pailsinti smegenis, kad jos vėl galėtų efektyviai veikti“, – kalbėjo specialistė.
I. Truskauskaitė patikslino – kol kas noras kuo daugiau laiko praleisti socialiniuose tinkluose nėra diagnozė.
„Tokios diagnozės kaip priklausomybė nuo socialinių tinklų nėra. Bet tam tikrus požymius išskirti galime per tris lygmenis – per mintis, per emocijas ir elgesį“, – sakė ji.
Viešnia pažymėjo, kad buvimas socialiniuose tinkluose ne visada yra vien neigiamas ar blogas dalykas – ten galima pasimokyti ir imti pavyzdį. Pasak jos, iki socialinių tinklų atsiradimo žmonių ratas buvo daug mažesnis, o dabar jie tapo savotišku langu į pasaulį.
„Ten galima pamatyti, kad aš ne vienas – kiti žmonės irgi tokie. Kita vertus, jei aš visą laiką matau tik gerąją pusę, kaip visi nuostabiai gyvena, kaip keliauja ir turi puikius santykius... Šiaip yra absoliučiai normalu skirtingai jaustis netgi tos pačios dienos metu“, – šypsojosi I. Truskauskaitė.
Deja, neatskiriama socialinių tinklų dalis – neigiami, dažnai neapykantos pilni komentarai. Pasak socialinių mokslų daktarės, vieno atsakymo, kodėl žmonės taip elgiasi, nėra.
„Man atrodo, kad mes gyvename visuomenėje, kur tiesiogiai reikšti pyktį nėra priimtina, nors tai yra gana normali emocija. Pyktis mums pasako, kai būna peržengiamos mūsų ribos ar būna mums netinkama situacija“, – sakė ji.
Žmonės, daktarės nuomone, pyktį prislopina, nes taip elgtis yra mandagu.
„Bet kažkur tą pyktį juk reikia padėti! Socialiniai tinklai yra gana saugi, beveik anonimiška erdvė. Ten žmonės be vardo dažnai lieja tą pyktį, kuris greičiausiai skirtas visai ne tiems žmonėms, ne tam turiniui, dėl kurio kyla tas pyktis“, – LNKGO laidoje „Priklausomybių karta. Be siuntimo“ sakė socialinių mokslų daktarė I. Truskauskaitė.
(be temos)