Kodėl žodžiai „psichas“, „beprotis“, „nesveikas“ atneša mums daugiau žalos, negu galvojame?

Mums tarsi intuityviai aišku, kaip naudoti tokius epitetus, ir net nesusimąstome, iš kur jie atėję ir kodėl vartojami. Tačiau kai patiriame psichikos sveikatos sunkumus ar sutrikimus, visai nenorime būti vadinamais „bepročiais“ ar kad mūsų šalintųsi. Taip pat nenorime, kad taip būtų vadinami mūsų vaikai, broliai, seserys, gyvenimo partneriai ar tėvai. Maža to, trokštame, kad artimieji pripažintų savo sunkumus ir kreiptųsi pagalbos. Stebimės, kad taip sunku prikalbinti juos tai padaryti, nepaisant to, kad kenčia. Tačiau kaip pasiūlyti savo paaugliui sūnui apsilankyti psichikos sveikatos centre, jeigu penkiolika metų iki šiol aiškiai transliavome, kad žmonės būna arba „psichai“, arba „normalūs“.

Išties psichikos sveikata nėra tik daliai visuomenės aktualus klausimas. Privatus ar viešas kalbėjimas apie psichikos sveikatą paliečia mus visus, nes gyvenimo eigoje absoliučiai visi patiriame psichikos sveikatos sunkumų. Manoma, kad bent vienas iš keturių žmonių per gyvenimą patiria psichikos sveikatos sutrikimą, kurį gydytojas psichiatras galėtų įvardinti diagnoze. Tai dalis to, ką reiškia būti žmogumi. Klaidingai redukuojame psichikos sveikatos sutrikimus iki „neadekvatumo“, „cheminio disbalanso“, nesigiliname į emocijas, elgesio priežastis ar minčių eigą. Tokiu būdu renkamės nesuprasti realių patirčių, neužmezgame ryšio ir nesuteikiame taip reikalingos paramos.

Siūlau keisti situaciją nedelsiant – pirmiausia pradedant nuo kalbos. Turime kaip visuomenė pagaliau dekonstruoti, ką reiškia tokie žodžiai, kaip „psichas“, „beprotis“ ar „autistas“ kasdienėje kalboje, įsisąmoninti, kokią žinią jų vartojimas neša žmonėms, turintiems psichikos sveikatos sutrikimų patirties ar psichosocialinę negalią, bei jų artimiesiems. Ėmę pagarbiai komunikuodami psichikos sveikatos tema galime užkirsti kelią stigmai, padrąsinti savo bendruomenės narius atvirai pasidalinti apie asmeninėmis patirtimis ir kreiptis pagalbos. Žodžiai, kuriuos naudojame psichikos sveikatos srityje, gali suteikti paramos, vilties, bendrystės.

Tai reiškia, kad turime ne tik kitaip kalbėti ir rašyti apie asmenis, patiriančius sunkumų, bet peržiūrėti visą mūsų diskursą. Juk su psichikos sveikata susijusius žodžius vartojame ir bet kam, ko nesuprantame ar kam nepritariame, įvardinti. Jeigu nesutariame su kolega konkrečiu klausimu, jis nėra „šyzikas“. Maža to, tokia etiketė tik trukdo mums pamatyti savo vaidmenį konflikte. Kalbėdami apie politiką, religiją ar net teisę, nuomonių skirtumus taip pat neretai pagrindžiame psichikos sveikatos terminais. Kad ir kaip sunku suprasti visų bendruomenės narių pasirinkimų platesnes sociokultūrines priežastis, kaimynė nėra „išprotėjusi“, o vadovaujasi nepatikima informacija ir melagienomis.

Nejučiomis priklijuojame psichiatrines diagnozes agresyviam, paniekinančiam, neteisėtam ar net kriminaliniam elgesiui. Vietoje to, kad pabrėžtume tokį netinkamą ar nusikalstamą elgesį, griebiamės neadekvačios psichikos sveikatos stigmos ir pats smurtinio elgesio faktas tarsi praslysta pro akis. Juk viskas paaiškinta – „psichas“. Taigi kaimyninės šalies diktatorius yra agresorius.

Jeigu sutariame, kad pagarbus tonas medijose diskutuojant apie psichikos sveikatą yra labai svarbus puoselėjant įvairovės kultūrą, o dabartinį diskursą keisti tikrai reikia, kaip konkrečiai tai padaryti? Ne visada paprasta ir aišku, kaip tinkamai pasirinkti žodžius, ar kaip rašyti sudėtingomis temomis, nenorint pulti į kitą kraštutinumą – ir jų tiesiog vengti.

Virš dvidešimt metų kaupusi žinias apie tai, kaip kalbėti apie psichikos sveikatą ir psichosocialinę negalią, nevyriausybinė organizacija „Psichikos sveikatos perspektyvos“ pribrendo pasidalinti jomis su žurnalistais, sprendimų priėmėjais, nuomonės formuotojais ir visais, kuriems rūpi. Pristatome pirmą Lietuvoje leidinį, kuris padės susigaudyti psichikos sveikatos terminų raizgynėje: „Žodžiai yra svarbūs. Kaip etiškai kalbėti ir rašyti apie psichikos sveikatą?“

Mes visi kartu galime kurti empatijos, supratimo ir ryšio kultūrą.