Garsenybei išgelbėjus moterį nuo savižudybės – svarbi žinutė: įvardijo didžiausią riziką

Plačiau šia tema pakomentavo psichologė, VU mokslininkė Jurgita Rimkevičienė.

– Kas padėjo išgelbėti tą moterį?

– Nežinau, kas šioje situacijoje suveikė, bet paprastai kas padeda tai, kad prie žmonių, kurie yra klaikioje kančioje, kažkas prieina ir paklausia, pasidomi, kas nutuko, o tada atsiranda kažkoks ryšys, kažkokia viltis, kad dar galiu pabandyti išgyventi ir ištverti sunkumus.

– Ar žmogus, norintis padėti, turi turėti kažkokių specialių savybių, norint atkalbėti iš tokios situacijos?

– Man atrodo, tokiose situacijose pirmiausia suveikia žmogiškumas. Nors specialios tarnybos yra ruošiamos, kaip nukelti tuos žmones ir kaip jiems padėti, mokymų dalyviai paprastai dalinasi patirtimi, kad drąsa prieiti prie to žmogaus ir užkalbinti yra geriausia savybė.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ar reikia bandyti tiesti ranką arba staigiai traukti žmogų nuo pavojingos vietos?

– Svarbiausia yra kantriai ir ramiai, be greitų judesių viską daryti. Staigus perėjimas gali išgąsdinti žmogų, dėl ko jis gali nukristi. Jeigu griebsime, kyla rizika, kad nuo žmogaus svorio mes kartu nukrisime. Geriausia ramiai klausytis, eiti iš lėto prie to žmogaus ir bandyti megzti santykį.

– Ar svarbu po to, kai žmogus yra išgelbėjamas, jo nepalikti?

– Svarbi dalis yra įsitikinti, kas toliau galėtų tuo žmogumi pasirūpinti: mes nukėlėme nuo aštriausios krizės, o kas dabar? Galbūt reikia pasitelkti specialiąsias tarnybas, kurios galėtų krizės laikotarpiu pasirūpinti tuo žmogumi ir taip pamažu bristi iš šios situacijos.

– Išgelbėti gyvybę yra vienas kilniausių dalykų. Dabar J. Bon Jovis prie savo gerų darbų, kuriuos jis daro, įsirašė dar ir šį. Bet istorija galėjo baigtis ir priešingai. Ką tuo metu galvoti? 

– Didžiausia rizika, kad žmogus nukris yra tada, kai arba niekas neprieina, arba bando staigiai griebti. Jeigu žmogus ramiai prieina ir bando šnekėtis, rizika mažėja, nes žmogus susitelkia į pokalbį. Mums, pagalbos teikėjams, irgi reikia pagalbos, irgi reikia su kuo nors išsišnekėti, bandyti suvirškinti tą situaciją. Būna atvejų, kai bandome padėti žmogui, galvojančiam apie savižudybę, bet tiesiog nepavyksta. Jeigu staiga atsidūrėme ant tilto, nuo kurio kitas žmogus nori nukristi, visada yra rizika. Reikia prisiminti – jei mes nieko nedarysime, mus taip pat grauš sąžinė.

– Ar gali būti, kad kiti paseks šiuo pavyzdžiu – atsistos ant atbrailos ir lauks, kol ateis gelbėti jų mylimas muzikantas?

– Būtų labai rizikingas žingsnis, nes muzikantai šiaip tiltais nevaikšto. Man norėtųsi palinkėti žmonėms, kurie galvoja apie savižudybę, paieškoti savo aplinkoje ausų, kurioms galėtų išsiduoti ir pasikalbėti.