"Bekiaušiai", "ištižėliai", "debilai" – tokiais epitetais šį sezoną pratrūko Lietuvos krepšinio lygos (LKL) klubų treneriai. Ne nekenčiamiems varžovams, o savo auklėtiniams, be to, ne uždarame rate – drabužinėje ar susirinkime, tačiau – viešai.
Nesibaigiančių pralaimėjimų į kampą įspeistų "Šiaulių" vairininkas Vaidas Pauliukėnas surengė vieną įsimintiniausių spaudos konferencijų per visą LKL istoriją, apie savus žaidėjus rėžęs be užuolankų: "Arba aš kvailas, arba jie."
Šarūnas Jasikevičius žalgiriečius kritikavo ne ką švelnesniais apibūdinimais.
Ne sykį krepšininkus prie sienos yra kalęs ir Rimas Kurtinaitis bei kiti žinomi krepšinio specialistai.
Buvusį ilgametį Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės ir "Žalgirio" trenerį Vladą Garastą tokie vieši karai stebina.
– Kaip jūs vertinate tokius itin atvirus, netgi užgaulius trenerių pasisakymus? – paklausėme V.Garasto.
– Vertinant pagal elgesio kultūros normas, taip neturėtų būti. Žaidėjas – taip pat žmogus. Neretai – su aukštuoju išsilavinimu, turintis šeimą. O jį viešai išvadina bekiaušiu! Kaip jis turėtų į tai reaguoti?
– Kalbame apie viešus pasisakymus, bet juk drabužinėje skamba dar aštresni žodžiai…
– Drabužinėje taip ir turi būti. Komandos rate galima aiškintis viską. Man teko dalyvauti trenerių konferencijoje Italijoje. Ten paskaitas skaitę specialistai sakė tiesiai: už uždarų durų galite nors ir muštis, bet nebandykite santykių aiškintis viešai, pykčius palikite užkulisiuose, o į aikštę ženkite apsikabinę.
– Kuo gresia situacija, kai treneris viešai koneveikia savo auklėtinius?
– Treneris gali netekti jų pagarbos ir pasitikėjimo. Tai kirs jo autoritetui. O tai – jau didelė problema. Ypač akivaizdžiai tai išryškėja per sunkias rungtynes su lygiaverčiu ar stipresniu varžovu, kai komanda turi išspausti maksimumą savo sugebėjimų. Stebėkite, kas išplėšia pergales, kai mačas – taškas į tašką arba reikia išsikapstyti iš gilios duobės? Tai kolektyvai, kuriuose itin geras psichologinis mikroklimatas, kur žaidėjai visiškai pasitiki treneriu. Jei komandoje – pykčiai, žaibai, sarkastiški pasižnaibymai, ji tokias lygias rungtynes dažniausiai pralaimi.
– Per savo karjerą neretai susidurdavote su apmaudžiais pralaimėjimais, auklėtinių klaidomis. Kaip tas situacijas spręsdavote?
– Visada pradėdavau nuo savęs. Galvodavau, ką blogai padariau: ar parinkau netinkamą žaidimo planą, ar nepakankamai įvertinau priešininko galimybes. Tik po to apmąstydavau ir savo krepšininkų veiksmus, kodėl jie neįvykdė mano nurodymų. Ne veltui sakoma: jei žaidėjas neįmetė ar neapsigynė vieną kartą, tai jo problema. Jei jis neįmeta nuolat, tai trenerio atsakomybė, jis neišmokė vieno ar kito elemento.
– Jauniesiems jūsų kolegoms nereikėtų vengti asmeninės atsakomybės?
– Būtent. Pozicija: aš geras, o jie blogi – niekur neveda. Kita vertus, reikia kartu su viską analizuoti, atviras pokalbis – universali priemonė esant bet kokiai situacijai. Komandoje, kaip ir šeimoje, visi sėdi viename vežime, kurį reikia traukti ta pačia kryptimi.
– Tačiau galima suprasti ir trenerius. Tarkime, V.Pauliukėnas neriasi iš kailio, tačiau "Šiaulių" rezultatai – tragiški. Jis irgi ne geležinis...
– Stebiu "Šiaulių" komandą. Pirmiausia pažiūrėkite į jos šiemetę sudėtį. Surinkti tiesiog per menko meistriškumo krepšininkai, kad galėtų išlaikyti ankstesnių sezonų lygį. Ypač liūdna, kad pats lietuviškiausias kolektyvas virto abejotino lygio legionierių ekipa. Manote, amerikiečiams labai rūpi "Šiaulių" tradicijos? Jie žiūri asmeninės statistikos, kad kitąmet galėtų išsprukti į turtingesnį klubą ir pasirašyti pelningesnę sutartį.
– Tad V.Pauliukėnas – teisus?
– Iš šalies atrodo, kad jis iš tų gatvės krepšininkų reikalauja tiek, tarsi būtų nusipirkęs Michaelą Jordaną. Bet aš suprantu trenerį. Man jo gaila, nes puikiai žinau, kiek nervų sudegina ši profesija. Vyriausiasis treneris – nedėkingiausia pozicija klube. Krepšininkas prastai sužaidė rungtynes, pakalbėjo ir pamiršo. O treneris nemiega naktimis, graužia save, ieško sprendimų ir dar turi prisiimti visą atsakomybę prieš vadovus, rėmėjus. Vis dėlto net ir tokiu atveju visada sakau: prieš ką nors kritikuodamas viešai – suskaičiuok iki dešimties.
– Turite karčios patirties?
– Per keturias dešimtis trenerio darbo metų sukaupiau ir gerų, ir blogų pavyzdžių. Karjeros pradžioje ir aš nevengdavau viešai kritikuoti žaidėjų. Vėliau pamačiau, kad tuomet nėra laukiamo rezultato, dažnai jis – atvirkštinis. Dėl to krepšininkas geriau žaisti nepradės, o santykiai jau bus sugadinti. Į šią klaidą atkreipiau ir kai kurių savo jaunesnių kolegų Lietuvos krepšinio rinktinėje dėmesį. Atrodo, kad jie užuominas suprato. Juk kur kas veiksmingiau su žaidėjais kalbėtis drabužinėje, per treniruotes, o geriausia – akis į akį. Yra didelis skirtumas, kaip žmogus reaguoja į kritiką, išsakytą girdint kitiems, ir kaip – kai su juo lieki vienu du. Pamenate žinomą krepšininką Raimundą Čivilį (polinkiu į alkoholį garsėjęs talentingas žaidėjas – aut. past.)? Turbūt suprantate, kiek reikėjo pastangų, kad jis neišsuktų iš sportinio kelio. Žinoma, galėjau jį kritikuoti viešai ir versti kaltę dėl nesėkmingo žaidimo, tačiau tai tik pablogintų situaciją. Raimundas būtų trenkęs durimis ir numojęs ranka į sportą. Tada tokių situacijų būdavo nemažai. Juk neturėjome jokių svertų, tik moralinius. Dabar – teisiniai kontraktai, galimybė užsidirbti visam gyvenimui, sutartyse numatytos griežtos sankcijos už drausmės pažeidimus. Tad žaidėjams pagundų nekyla. O man padėdavo tik asmeniniai pokalbiai. Žaidėjai nekvaili, jie viską puikiai suprasdavo ir po nuoširdžių pokalbių nuvildavo labai retai.
Mintys balsu
Vaidas Pauliukėnas, "Šiaulių" komandos vyriausiasis treneris
Po pralaimėjimo (45:98) Lietuvos krepšinio lygoje (LKL) Kauno "Žalgiriui": "Nežinau, gal aš – debilas? Klausiau žaidėjų, gal blogai kalbu angliškai? Jie tyli ir sako, kad viskas gerai. Per kiekvieną minutės pertraukėlę pasakau, kaip organizuoti puolimą, bet jie daro priešingai. Tas pats – ir dėl gynybos, apskritai dėl visko. Arba aš kvailas, arba jie kvaili. Viskas prasideda nuo treniruočių. Jeigu komandoje yra viena rakštis, kuri visur kliūva, nesportuoja, tai tada ir kitas leidžia sau pasisaugoti. Išeina į aikštę visi išbalę ir grįžta šaltomis rankomis. Po dešimties minučių žaidimo rankos – šaltos? Gal man reikėtų persirengti ir eiti į aikštę? Pavėlavo išmokėti algas, tai nuvažiavę į Ventspilį pralaimėjo beveik 60 taškų skirtumu. Meistriškumo nėra, protelio nėra, tad ir padėtis tokia."
Po pralaimėjimo (60:97) LKL čempionate Prienų-Birštono "Vytautui": "Nežinau, kodėl, kol mes žaidžiam lygiai, tai žaidžiame, o kai pradeda nesisekti – nuleidžiame rankas. Tragedija. Neįsivaizduoju, nuo ko viską pradėti. Nei aš, nei Robertas Giedraitis (V.Pauliukėno asistentas – red. past.), niekas neįsivaizduoja, ką daryti, kad jie pradėtų žaisti. Bent jau kad laisvai žaistų – ne kaip robotai. Per treniruotę buvo viskas gerai, bet vos tik ateina varžybos – ir visi išsilaksto į krūmus. Gėda. Ar ir jiems gėda – nežinau."
Šarūnas Jasikevičius, "Žalgirio" vyriausiasis treneris
Po pralaimėjimo (80:83) Eurolygoje Stambulo "Darüşşafaka" komandai: "Sakau sąžiningai: esu apstulbęs nuo savo žaidėjų. Per mano devyniolikos metų karjerą tai buvo pirmas kartas, kai komanda viską darė atvirkščiai, nei buvo pasakyta. Įspūdingi skaičiai: įmetėme 80 taškų padarę daugiau nei dvidešimt klaidų, kurios – devintos klasės lygio, o gynybos klaidos – aštuntos klasės lygio. Daugumai mano žaidėjų trūksta užsidegimo, kiaušinių. Nesiruošiu jų ginti. Aiškinu labai daug, vaizdo įrašų rodome labai daug. Detalės, detalės, detalės, tačiau mes tų detalių neatliekame, netgi viską darome atvirkščiai. Manau, kad laikas 80 proc. mūsų žaidėjų padaryti išvadas. Tegul, parėję namo, atsistoja prieš veidrodį ir gerai į jį pasižiūri. Jau tris kartus neišnaudojome galimybių pasiekti pergalę Eurolygoje ir to labai gaila. Stengsimės dirbti daugiau, kažkiek – be laisvų dienų, nes tai, mano nuomone, yra vienintelė išeitis. Arba žaidėjai per gerai gyvena, arba yra nesusikoncentravę, arba jiems nerūpi krepšinis. Padarysime, kad rūpėtų."
Rimas Kurtinaitis, buvęs Maskvos srities "Chimki" (Rusija) ekipos, dabar – Kantu "Red October" (Italija) komandos vyriausiasis treneris
Po "Chimki" pralaimėjimo (93:100) Vieningojoje lygoje 2015 m. spalį Maskvos CSKA: "Jeigu Aleksejaus Švedo agentas galvoja, kad šis krepšininkas per mažai žaidžia, jis gali pats ateiti ir pažaisti arba panešioti šį žaidėją po aikštelę."
Po "Red October" pralaimėjimo (77:90) Italijos čempionate šiemet lapkričio 6-ąją Emilijos Redžo "Grissin Bon" ekipai: "Kai kurie krepšininkai nesuvokia, kaip žaisti, arba nėra pasirengę šiam lygiui. Vaikui reikia aiškinti, kaip įbėgti ar perduoti kamuolį, o ne profesionalui. Tačiau kai kurie mano žaidėjai to nesupranta, tad teks aiškinti pradmenis."
Aloyzas Rudys, "Mažeikių" komandos vyriausiasis treneris
Po 2015 m. kovą kilusio konflikto su tą sezoną Alytaus "Dzūkijos" ekipai atstovavusiu krepšininku Artūru Jomantu (tąsyk A.Rudys per rungtynes išvadino žaidėją gaidžiu): "Jis visą mačą mane provokavo, replikas laidė. Neišlaikiau... Ką, kažkoks pacanas bėgiodamas gali man pirštus rodyti?"
Naujausi komentarai