T. Pačėsas: jeigu būtume patekę į kitą Europos taurės etapą, būčiau neprisijungęs

Po to, kai „Lietuvos rytas“ pasibaigus 2009–2010 m. sezonui atsisveikino su vyr. treneriu Rimu Kurtinaičiu, tuomečiai Lietuvos čempionai ilgam atsisveikino ir su naujais titulais.

Vyriausiųjų trenerių veidai komandoje keitėsi tarsi kaleidoskopas, tačiau vilniečių krepšinio laivas dreifavo ir skendo, kol galiausiai pasiekė dugną, iš kurio jį pakėlė vienuoliktu strategu per šešerius metus tapęs Tomas Pačėsas.

„Šis sezonas po dviejų mėnesių darbo tapo vienas iš geresnių klubui per pastaruosius šešerius metus“, – džiaugiasi 44 metų strategas, į viršų su komanda jau iškėlęs pirmąjį trofėjų – Karaliaus Mindaugo taurę, turnyro finale įveikęs principinį varžovą Kauno „Žalgirį“.

Kitaip nei „Lietuvos ryto“ vadovybė, emocingasis dzūkas išsiskiria ištikimybe. „Lietuvos rytas“ – viso labo antrasis klubas, prie kurio vairo stoja šis treneris.

Tiesa, ir T. Pačėso trenerio karjera nėra itin ilga – penkeri metai. Tačiau tiek užteko, kad jis atrastų sėkmingo žaidimo receptų. Dirbdamas Lenkijoje, T. Pačėsas Eurolygoje sugebėjo atvesti Sopoto „Prokom Trefl“ į stipriausiųjų aštuonetą. „Tik dvi komandos su mažais biudžetais per visą istoriją yra pakliuvusios į aštuntuką“, – laimėjimu pagrįstai didžiuojasi lenkų klubui dirigavęs dzūkas.

Ar pavyks daugkartiniam Lenkijos čempionui, kuriuo jis tapo dar pats žaisdamas kaimyninėje šalyje ir jau diriguodamas Sopoto „Prokom Trefl“ ekipai, užsimauti LKL čempiono žiedą? Atsakymą sužinosime jau greitai.

– Kodėl sutikote treniruoti „Lietuvos rytą“? Sezono vidurys, komanda dugne, o treneriai prieš tai buvo labai dažnai keičiami. Nebuvo baisu dėl savo reputacijos? O galbūt gavote klubo vadovų pažadą, jog nebūsite atleistas ir po nesėkmių?
– Negalvoju apie atleidimą. Radome bendrą kalbą. Man svarbu ne piniginė išraiška, o sportinis tikslas. Mane suviliojo sportinio rezultato siekimas, be to, mano požiūris sutapo su klubo vadovų. Antra, pasakiau, kad jeigu komanda toliau tęs pasirodymą Europos taurėje, treneriu tikrai nebūsiu, nes tik keliaujant ir žaidžiant nematau galimybių pakeisti nei komandos, nei treniruočių proceso. Nemanau, kad darant viską taip pat galima laukti kito rezultato. Rezultatas įmanomas pradėjus dirbti kitaip, modeliuojant sudėtį. Kai komanda iškrito iš Europos taurės, tai ir padarėme. Baimės nebuvo. Tikėjausi, kad komandoje bus geresnė situacija, bet iš tikrųjų situacija buvo bloga visais atžvilgiais. Nemaniau, kad bus taip blogai. Bet tikėjau ir tikiu, kad iš žaidėjų galima ką nors išspausti ir žaisti geriau.

– Tikite, kad su Vilniaus komanda galite užsimauti čempionų žiedus?
– Netikėčiau – nedirbčiau. O kaip bus, niekas nežino. Stengsimės, pakeliui laukia daug pajėgių komandų ir visos pasiruošusios įkąsti, mesti iššūkį favoritams. Matome, kad LKL vienos iš silpnesnių komandų, žaisdamos namuose, yra pavojingos. LKL lygis labai pakilęs. Kokia bus komandos forma per atkrintamąsias varžybas, nuo to ir priklausys žaidimas. Manau, gerą pavyzdį parodėme Karaliaus Mindaugo taurės turnyre. Džiaugiamės tuo, tikimės, kad titulų badas baigėsi ir atsakomybės našta ne taip slėgs žaidėjus.

– Karaliaus Mindaugo turnyre „Lietuvos rytas“ įveikė principinį varžovą „Žalgirį“ ir į viršų kėlė taurę, tačiau LKL čempionate prieš tai keletą kartų suklupo prieš kur kas silpnesnes komandas, o iškart po pergalės Karaliaus Mindaugo turnyre krito prieš Klaipėdos „Neptūną“.
– Po atlaikyto trijų dienų maratono nusiraminome, todėl Klaipėdoje ir pralaimėjome. Antra, per du mėnesius neįmanoma kardinaliai pakeisti komandos, kai tie patys žaidėjai žaidžia antrus ar trečius metus. Jie pripratę ir susitaikę su pralaimėtojo pozicija, pakeisti tai iš pagrindų labai sunku. Tad ateina ir silpnesnių akimirkų. Manau, LKL kelis kartus pralaimėjome dėl to, kad labai sunkiai dirbome ir ruošėmės turėdami konkretų tikslą – būti optimalios formos Karaliaus Mindaugo turnyre, tai ir padarėme. Neakcentuoju tarpinių tikslų. Dabar mūsų tikslas – LKL čempionatas. Būna, pakeliui aukojame kai kurias rungtynes, kad pasiruoštume tikslui, todėl prarandame ir šviežumą, ir greitį, ir taiklumą – daug dalykų, kurie ir būna tų pralaimėjimų, pavyzdžiui, Utenos „Juventus“ komandai po pratęsimo, pasekmė.

– Buvote vienas iš „Dzūkijos“ klubo steigėjų, pastaruoju metu jūsų gyvenimas virė gimtajame Alytuje. Ar grįžęs su „Lietuvos rytu“ į Alytų jautėtės išskirtinai?
– Išskirtinių jausmų nebuvo. Alytaus komanda LKL žengia pirmuosius žingsnius, po ilgos pertraukos Alytuje vėl atsirado komanda, žaidžianti aukščiausiu lygiu. Sirgaliai dar pratinami, auginami. Malonu, kad didelė bendruomenės dalis ateina į areną – tai viena lankomiausių arenų Lietuvoje. Tad tokios stiprios asociacijos nėra, kaip, pavyzdžiui, būtų, jeigu būčiau žaidęs Lenkijoje, kur rungtyniavau ir dirbau treneriu devynerius metus. Tada tikrai lieka stiprus rėžis tiek karjeroje, tiek visuomenėje – čia tokio nėra.

– Trejus metus nieko netreniravote, VTB jungtinėje lygoje ėjote vykdomojo direktoriaus pareigas. Kodėl? Nebuvo tinkamo pasiūlymo ar norėjosi atsikvėpti?
– Norėjosi atsikvėpti. Sportiniu atžvilgiu mane labai sunku motyvuoti, nes daug metų iš eilės tapdavau Lenkijos čempionu, Eurolygoje pakliuvome į aštuntuką – tik dviem komandoms su mažais biudžetais per visą istoriją taip yra pasisekę. Tai Belgrado „Partizan“ ir mūsų komandai. Kad žaisime ULEB taurėje ar kokiam nors čempionate, man nėra motyvacija. Labai daug jėgų ir sveikatos paaukojau per tuos 5–6 metus būdamas treneriu. Pastaruosius metus buvau prie krepšinio, dirbau vadybininku, labai komfortiškai jaučiausi. Nors buvo keli geri, finansiškai patrauklūs pasiūlymai, bet sportine prasme jie manęs nesudomino.

– Treji metai VTB lygoje. Kas įdomiau – trenerio ar organizacinis darbas?
– Savotiškai įdomūs abu. Valdininko darbas gal mažiau atsakingas, mažiau matomas, mažiau nervinės įtampos, komfortiškesnis. Trenerio darbas tikrai nedėkingas. Tai labai sunki duona.